Kiekvieną pavasarį, kaip ir kiekvienas doras pilietis, tikiu naujais vėjais, ateinančiomis geromis naujienomis ir geresniu oru, bet, kaip ir kiekvienais metais, tikėjimas neįtikimu greičiu kalasi į didelę betoninę sieną ir, praskelta galva gulėdamas ant žemės, galvoja, kodėl taip kasmet?
Vasario 14-oji vienam – komercija, kitam – šventė, trečiam – tiesiog proga priminti savo antrajai pusei, kad vertini jos ar jo buvimą šalia ir kai sunku, ir kai lengva. Ne išimtis ir aš pats – pasidaviau raudonų balionėlių, popierinių širdelių vilionėms ir, kaip tikras paauglys, truputį stresuodamas, pakviečiau žmonikę vakarienės.