„Pirmiausia moterys ir vaikai...“, - tokia komanda pirmą kartą oficialiai nuskambėjo 1852 m. vasario 26 d. skęstant anglų transportiniam laivui „Birkenhead“. Tai tapo standartine procedūra evakuojant žmones iš katastrofą patyrusių laivų.

Greitas ir patogus

„Birkenhead“ – vienas pirmųjų geležinio korpuso laivų, pastatytų Karališkojo karinio jūrų laivyno reikmėms. Iš pradžių jis buvo projektuojamas ir statomas, kaip garo mašinomis varoma fregata „Vulcan“. Nebaigus visų darbų, laivas buvo pertvarkytas taip, kad tiktų kariuomenės transportavimui. Pakeistas ir jo pavadinimas. Pagerbiant laivų statyba garsėjantį Birkenhedą, naujajam laivui buvo suteiktas šio miesto vardas. Apie pirmykštį laivo pavadinimą priminė „Birkenhead“ forštevenį puošianti Vulkano, romėnų mitologijos ugnies, geležies ir kalvystės dievo, figūra.

1845 m. gruodyje baigtas statyti 64 m ilgio mentratinis laivas turėjo 564 arklio galios garo variklius. Nepasitikint tada dar netobulais garo varikliais, „Birkenhead“ aprūpintas ir jūrinio burlaivio įrangą – dviem stiebais su tiesiosiomis burėmis ir viena įstriža gafeline bure. Laivo gyvybingumui užtikrinti katastrofos atveju vidinės jo patalpos buvo padalintos į dvylika vandeniui nepralaidžių sekcijų. Deja, reikiamu momentu jos nesuveikė.

Tarp tuometinių „troopship“, kariuomenę gabenančių laivų, „Birkenhead“ buvo patogiausias ir greičiausias. Kareiviams buvo įrengtos erdvios patalpos su hamakais. Veikiant abiems garo varikliams, laivas išvystydavo net 13 mazgų greitį.

Kelionės pradžia be nuotykių

Iš pradžių plaukiojęs palei Anglijos, Škotijos ir Airijos pakrantes, 1852 m. „Birkenhead“ gavo naują užduotį. Laivo kapitonui Robertui Salmondui buvo įsakyta nugabenti į Pietų Afriką iš įvairių pulkų surinktą kariuomenės būrį, kuris turėjo numalšinti vietinių genčių sukilimą prieš kolonistus.

Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą skaičių žmonių, išplaukusių šiuo laivu iš Plimuto į tolimą kelionę. Britų dienraštis „The Times“ jau po katastrofos rašė, kad tuo metu laive buvo 638 žmonės, tarp jų 25 moterys ir 31 vaikas.

Po ilgos, maždaug mėnesį trukusios kelionės „Birkenhead“ trumpam užsuko į Simonstauno uostą netoli Keiptauno. Čia buvo išlaipintos kelios moterys su vaikais ir kelionės metu susirgę kareiviai. Pasipildyta vandens ir anglies atsargomis, pakrauti 9 kavalerijos arkliai, keli šieno pakai.

Galutinis kelionės tikslas – Elizabet uostas – buvo į rytus nuo Gerosios Vilties kyšulio. Kapitonas R.Salmondas, norėdamas sutrumpinti kelią, nutarė aplenkti Pietų Afrikos pakrantę per daug nuo jos nenutoldamas – maždaug trijų jūrmylių atstumu. Išplaukiant jūra buvo rami, nakties dangus giedras, tad laivas plaukė vidutiniškai 8 mazgų greičiu.

Beviltiškomis aplinkybėmis

Atsargumo dėlei jūreiviai lotu matuodavo vandens gylį. Loto markės rodė, kad iki jūros dugno yra daugiau kaip 20 metrų. Bet pavojus tūnojo greta. Povandeniniai akmenys išryškėja tik banguojant jūrai, o kadangi tuo metu ji buvo rami, pavojinga kliūtis pastebėta per vėlai.

„Birkenhead“ įsirėžė į povandeninius akmenis su tokia jėga, kad priekinės laivo sekcijos ir mašinų skyrius iš karto buvo užtvindyti. Daugiau kaip šimtas ten miegojusių karių įstrigo tarp nuolaužų ir nuskendo. Likusieji susigrūdo laivagalio viršutiniame denyje.

Iš miego pakelti kareiviai į denį išbėgo basi, vilkėdami tik naktiniais drabužiais. Kai kurie jų buvo sužaloti įvairių nuolaužų. Pulkininkas Alexanderis Setonas iš karto subūrė išvengusius žūties karininkus ir įsakė jiems palaikyti tvarką bei drausmę tarp nepatyrusių kareivių.

Nuo galingo smūgio į povandeninę uolą nulūžo stiebai. Jie krisdami ant denio sutraiškė kelias gelbėjimosi valtis ir du barkasus. Sveikos liko tik trys valtys, į kurias ir buvo susodintos moterys su vaikais. Po to laivo kapitonas R.Salmondas sušuko: „Kas mokate plaukti, šokite už borto ir plaukite iki valčių“. Tada ir nuskambėjo pulkininko komanda, kad kariai neskubėtų palikti laivo. Jis bijojo, kad keli šimtai kareivių besikabindami į valtis gali jas nuskandinti. Kas tada beišgelbėtų bejėges moteris su vaikais ant rankų?

Klausydami savo vado įsakymo kareiviai nepajudėjo iš vietos net tada, kai laivas, praėjus vos pusvalandžiui nuo susidūrimo su uola, visiškai suiro. Tik tuomet, kai gelbėjimosi valtys buvo jau toli, kareiviai sušoko į vandenį. Kai kuriems pavyko nuplaukti iki kranto, esančio už trijų kilometrų. Kiti net 12 valandų laikėsi įsikibę laivo nuolaužų, tačiau dauguma jų vis tik neišgyveno: nuskendo arba tapo ryklių aukomis.

„Birkenhead“ nuskendo apie antrą valandą nakties. Praėjus pusei paros katastrofos vietoje pasirodė škuna „Lioness“. Ji jūroje rado dar 40 žmonių, kurie plūduriavo ant laivo nuolaužų. Kitiems, kurie nenuskendo ir nepateko į ryklio nasrus, pavyko įsikabinus nuolaužų nusiirti iki kranto. Kai kuriuos išgelbėjo nuo kranto, kur buvo išlaipintos moterys, sugrįžusios valtys. Iš 638 laive buvusių žmonių išsigelbėjo tik 193 asmenys. Tarp išsigelbėjusiųjų buvo tik vienas vyresnio rango karininkas – Škotijos 91-ojo pulko kapitonas Edwardas Wright. Žuvo pulkininkas A.Stonas, dar keli aukštesnio rango karininkai, 48 puskarininkiai ir keli šimtai eilinių kareivių, kurie iki paskutinės tragedijos minutės rodė pavyzdį, kaip turi elgtis drąsus ir garbingas karys.

„Birkenhead“ taisyklė

„Birkenhead“ tragedija sukrėtė Anglijos visuomenę ir, kaip įprasta tokiais atvejais, buvo ieškoma katastrofos kaltininkų. 1852 m. gegužės 8 d. karo laive „Victory“, kuris stovėjo Portsmute, įvyko karo lauko teismas. Kadangi neišgyveno nei vienas laivo karininkas, įskaitant ir kapitoną R.Salmondą, nebuvo nustatyta kas kaltas dėl „Birkenhead“ katastrofos.

Teisme davęs parodymus kapitonas E.Wright pabrėžė, kad nuo to laiko, kai laivas užplaukė ant uolų ir tapo aiški jo beviltiška padėtis. Kariai, kurių dauguma buvo tik pradėję tarnybą, elgėsi drausmingai ir vykdė visus nurodymus. Jie siurbliais pumpavo į patalpas plūstantį vandenį, šalino nuo denio stiebų nuolaužas, padėjo nuleisti gelbėjimosi valtis.

Visuomenė, sužinojusi, kaip „Birkenhead“ katastrofos metu elgėsi vyrai, kurie pirmiausia rūpinosi moterų ir vaikų saugumu, jų riterišką elgesį pavadino „Birkenhead drill“ („Birkenhead taisyklė“). Šis posakis tapo sinonimu literatūroje ir realiame gyvenime kalbant apie drąsų elgesį beviltiškomis aplinkybėmis. Per laivo katastrofą žuvusiems ir ją išgyvenusiems drąsiems vyrams pagerbti Jungtinėje Karalystėje ir Pietų Afrikoje buvo pastatyti memorialiniai paminklai.