- Agnė Smolienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Jūratė Petruškevičienė
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
-
Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?
"Man prašom stiklinę mėlynių", – pajuokavo parodos lankytojas Slovakijoje, kur pirmą kartą buvo eksponuojamas tekstilininkės Jūratės Petruškevičienės "Rinkoto herbariumas". Manau, neatsitiktinai iš parodos Kaune tų pačių mėlynių planavo namo parsinešti ir mano dukra.
Atrado japonų techniką
Uogos, grybai, akmenukai, kankorėžiai, kerpės – ir, regis, oras padvelkė mišku. Nors imk ir įsimesk saują bruknių į burną. Tik kad jos – medžiaginės. Visi Kauno VDU Botanikos sodo oranžerijoje tarp kaktusų susislapstę augalai buvo sukurti žinomos menininkės J.Petruškevičienės rankomis. Ir visi jie atkeliavo iš Rinkoto botaninio draustinio.
"Rinkotas yra mano įkvėpimas", – sako menininkė, jau kelis dešimtmečius su šeima vasarojanti Dzūkijoje, prie Dusios ežero. Per tiek metų tapo pažįstamas kiekvienas augalas ir kiekvienas kaimynas. Todėl ne tik šis, bet ir kiti J.Petruškevičienės projektai atsiranda iš pasivaikščiojimų po Rinkotą ir pažinčių su jo apylinkėse gyvenančiais dzūkais.
Didžioji dalis herbariumo buvo sukurta naudojant šibori techniką, kurios prieš dvidešimt metų menininkė išmoko Suomijoje, šibori meistrės Patricijos Black seminare. Iš Japonijos kilusi technika naudota dekoruoti kimono.
Per karštį atsiranda, per karštį sunyksta – šibori technika kuriami objektai verdami vandenyje. Jeigu juos vėl įdėtum į verdantį vandenį – forma pranyktų. Anot J.Petruškevičienės, šibori labai svarbu, kokių savybių medžiagą pasirinksi: vieniems objektams reikia gerai išlaikyti formą, kitiems – būti suglebusiems. Todėl, kurdama pumpotaukšlius, menininkė naudojo šilką, kurio natūraliai besiglamžantis paviršius labai tiko grybo faktūrai atkurti.
Stiklinė uogų – per savaitę
Rinkdami mėlynes kartais skundžiamės, kaip lėtai ir nuobodžiai pildosi miško gėrybėms paimtas krepšelis, tačiau surinkti šibori mėlynes užtrunka daug ilgiau. "Tokių mėlynių nei per vieną, nei per dvi dienas nepadarysi. Su išvirimu, išardymu, išdžiovinimu, apdaila – vienai stiklinei reikia paskirti bent savaitę", – visą kolekciją menininkė kūrė maždaug metus.
"Buvo daug darbo, bet tai kaip terapija. Bekuriant nurimsta dvasia, nes žinau, kad darau tai, ką reikia", – anot J.Petruškevičienės, toks kruopštus darbas, kuriant smulkią tekstilę, jai labai patinka. Juolab kad kantrybės jai netrūksta.
"Matyt, pasirenkame tai, kas mums geriausiai tinka. Kad ir metus dirbau, bet atrodo vienu ypu padariau. Labai lengvai, su meile. Slovakai sakė, kad žaidžiu", – Rikoto herbariumas buvo pristatytas penkiose skirtingose parodose Bratislavoje, Berlyne, Prahoje, Kaune.
Buvo daug darbo, bet tai kaip terapija. Bekuriant nurimsta dvasia, nes žinau, kad darau tai, ką reikia.
Augalų iš Rinkoto kolekciją po metų papildė šibori technika sukurta paroda "Iš vandens". J.Petruškevičienė svajoja šią seriją pratęsti, puse lūpų užsimindama apie naują idėją – fosilijas. Tačiau kol kas menininkės planuose – pabaigti kolekciją "Rankdarbio terapija", kuri moteriai tapo asmenine terapija.
Išgelbėti divonai
Keliose tekstilės srityse dirbanti J.Petruškevičienė pastaruosius metus kuria kolekcijas, kuriose panaudoja senas autentiškas dzūkų lovatieses, vadinamas divonais. "Sodyboje prie Dusios, kur vasarojame, pamačiau lovatiesę, kurią surūdijusiomis vinimis kalė prie durų apsisaugoti nuo musių. Paprašiau ją man atiduoti", – anot menininkės, tai buvo pirmoji lovatiesė, kuri pradėjo kolekciją "Iš būtojo laiko".
"Dovanotas, parduotas, niekam nereikalingas, besimėtančias išblukusias lovatieses perkėliau į naują gyvenimą, suteikdama naują prasmę, turinį ir idėją", – iš pradžių lovatiesių moteris ieškojo, o vėliau žmonės taip ėmė dovanoti, kad dabar jau nežino, kur visas dėti. Todėl natūraliai lovatiesės tapo neatsiejama J.Petruškevičienės kūrybos dalimi, iš vienos kolekcijos pereinanti į kitą.
Menininkė senas lovatieses atnaujino aplikuodama, siuvinėdama, restauruodama – atkurdama spalvas, kurios per ilgus metus išbluko. "Visos lovatiesės gražios, bet dzūkiškos – labiausiai. Turbūt todėl, kad čia praleidžiu daug laiko, pamilau Dzūkiją ir šio krašto žmones", – pasakojo J.Petruškevičienė. Kūrinyje, pavadintame "Iš ugnies", menininkė įamžino iš ugnies išgelbėtą lovatiesę ir audimo staklių rėmus.
Eksperimentai su tekstile
Vieną po kitos parodą rengianti menininkė džiaugiasi, kad gali atsidėti kūrybai, nes turi dar tiek daug idėjų. Jos planuose sukurti darbą iš Raseinių krašto istorijos muziejuje atrastų Sibiro tremtinių rankdarbių – kad ir naivių bei primityvių, bet iš širdies. Taip pat – tekstilę sujungti su metalu. Pastarasis projektas būtų skirtas J.Petruškevičienės dėdei, žinomam partizanui Aleksandrui Grybinui-Faustui atminti. Naujausiame darbe "Dzūkiška ažukė-skara" menininkė išsiuvinėjo dzūkų darželio gėlių pavadinimus, stebinančius keistais augalų vardais.
Be to, menininkė savo kūrinius ir dažo pati. Vienas pirmųjų šibori technika sukurtų jos darbų "Surūdijusi pieva" buvo padarytas iš šilko ir nudažytas augaliniais dažais ir rūdimis.
"Augaliniais dažais galima išgauti labai švelnią spalvą. Atrodo, kad ji įsiskverbia į audinio vidų. Lietuvoje yra apie aštuoniasdešimt įvairiausių dažančių augalų ir dauguma jų galima išgauti plataus spektro iš tamsiai žalių į rudus pereinančius atspalvius", – J.Petruškevičienė pati augalus renka ir džiovina. Ir ne kur kitur, o Rinkoto pievose.
Anot jos, dažo net tie augalai, kurie nėra laikomi dažančiais. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete tekstilę dėstanti menininke su studentais mėgsta paeksperimentuoti ir rezultatas dažnai nustebina – išbandydami įvairius augalus studentai atranda labai įdomių spalvų.
Nunėrė milžinišką staltiesę
Visą gyvenimą tekstilininke dirbusi J.Petruškevičienė niekuomet nesigailėjo pasirinkusi šią profesiją. Nors sovietmečiu tekstilė buvo labiau vertinama kaip interjero dalis ir būdavo privačių užsakymų, anot menininkės, niekuomet neteko niekam pataikauti. Gerai prisimena pirmąjį savo užsakymą – dešimties kvadratinių metrų vąšeliu nertą staltiesę restoranui "Pasimatymas".
"Kai kas net sakė man: kam mezgi staltiesę, juk institutą baigei. O man su mažais vaikais labai geras darbas buvo. Eiti į rūsį, kur tuomet buvo mano dirbtuvės, negalėjau bet kada, turėjo kažkas vaikus pasaugoti", – prisimena užsakymą, po kurio pasipylė kiti, dažniausiai – gobelenai. Zapyškio šarvojimo salei menininkė išaudė įspūdingą 3 m ilgio gobeleną, kuris dabar perkeltas į koplyčią ir, deja, mažai matomas. Panašus likimas nutiko ir kitam užsakymui poilsio namams Šventojoje – nebeliko nei gobeleno, nei pačių poilsio namų.
"Anksčiau norintys studijuoti dailę turėjo dalyvauti dideliuose konkursuose, nes tai buvo prestižo reikalas, be to, žinojo, kad turės iš ko gyventi. Dabar jau kitaip, – anot J.Petruškevičienės, kuriant tekstilės darbus reikia daug darbštumo ir kruopštumo, todėl tie žmonės randa savo vietą. – Antrame kurse studentas sako, kad turės savo galeriją. Atrodo – fantazija, o ima ir įgyvendina. Sau artimą darbą galima rasti ir dėstant universitete, be to, po truputį Lietuvoje atsigauna tekstilės gamyklos."
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kaune nuskambėjo Gatvės muzikos diena: liūtis žiūrovams – ne kliūtis
Šeštadienį, gegužės 26 d., Kauno senamiestyje, Vilniaus gatvėje įkurtose septyniose salose susirinko daugiau kaip 25 kolektyvai ir atlikėjai, nuo beatboxo ir jamo iki gyvu garsu lepinusio pankroko ar country roko atlikėjų, smuiko, akordeo...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone gegužės 22–26 d.
Gegužės 22 d. Kauno rajono muziejaus Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus: 16 val. tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ vakaras. Gegužės 23 d. Rokų laisvalaikio salė: 17.30 val. klasikinės muzikos ko...
-
Raudondvaryje šurmuliavo Šeimų šventė ir Muziejų naktis
Gegužės 11 d. susirinkusius į Raudondvario dvaro sodybą lepino ne tik puikus oras. Čia vyko ir Šeimų šventė, ir Muziejų nakties fiesta. Skaičiuojama, kad abiejuose renginiuose pabuvojo tūkstančiai žmonių, norintiems dalyvauti nemokam...
-
Nemuno pakrantės virs fantazijos, gamtos ir istorijos įkvėpto meno galerija
Iki pat kito savaitgalio Panemunės ir Šančių paplūdimiuose, Nemuno saloje, vyks Upės ir Žemės meno pleneras, kurio dalyviai iš natūralių gamtinių medžiagų kuria pasirinktos vietos savitumą atspindinčius kūrinius, integruojant juos ...
-
K. Navakas ir bohemiški nuotykiai5
Maironio lietuvių literatūros muziejuje trečiadienį rinkosi neabejingieji poeto, rašytojo, vertėjo Kęstučio Navako kūrybai ir jo asmenybei. Čia skambėjo eilės ir prisiminimai. ...
-
Gyvūnų pėdsakais su M. Čepuliu1
Kaunas gausus ne tik invaziniais gyvūnais, bet ir smalsiais žmonėmis. Į gamtos fotografo Mariaus Čepulio knygos pristatymą plūdo minios. Norintys netilpo net ant bibliotekos laiptų. ...
-
Karališkajam mecosopranui scenoje svarbiausia – vaidmuo1
Paskutinę pavasario dieną Pažaislio muzikos festivalį pradės prancūziškosios romantikos kūrinių programa, kurią pristatys britų karališkasis mecosopranas dama Sarah Connolly. „Labai svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplink, eiti į ...
-
Dizainerė G. Labanauskaitė: pati gražiausia kūryba gimsta tamsoje3
„Nors regime, neretai daug ko nematome“, – neabejoja dizainerė Gretė Labanauskaitė. Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jos atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų mažinanti paroda „Pasimatuok jausmą“. ...
-
Menininkė stiklui įpučia gyvybės4
Karštam stiklui įkvepianti gyvybę, menininkė Irina Peleckienė savo darbais kalba apie jo trapumą, kuris lygiai toks pats, kaip ir žmogaus gyvenimas. ...
-
Kultūros forumas: kaip auginti kultūrinį verslumą didžiuosiuose miestuose ir regionuose?7
„Kultūra ir kūryba yra visur, jos būtinos kasdieniam gyvenimui. Vis dėlto tai pastebime tada, kai jų nebelieka“, – tokį perspėjimą kultūros politikos lauko žmonėms siunčia pagrindinis šių metų Nacionalinio kultūros forum...