Pagrindinio istorijos personažo Jašos Bliumino laukia rimta širdies operacija – moderniose klinikose, kur švysčioja pasikausčiusių daktarų skalpeliai. Tokią lemties valandą dažnas galvoja apie ateitį: ar atsibus, ar gyvens? Jašai Bliuminui rūpi kitkas: ką pasiimti į gyvenimą po mirties? Ir jis mintimis nuklysta į praeitį, į tuos laikus, kai jo senelis Jokūbas, kaunietis, kino teatro "Triumfas" ir "Versalio" viešbučio savininkas, su žmona Ana po karo, išgyvenę visas dizenterijas ir choleras, grįžta iš Kazachstano ir įsikuria name su langais į Laisvės alėją, su fontanu kieme ir geležiniais lauko laiptais, vingiais kylančiais į dangų. Trys Bliuminų šeimos kartos susitinka sovietmečio virtuvėje, Anai triūsiant prie prikaistuvio su žibalu dvokiančia silke, kurią virdavo kruopščiai, atidžiai baksnodama šakute, kaip kad vienas jos senelių kadaise gvildendavo talmudinę teisę.

– Esate kaunietis, į pasakojimą įpynėte daug detalių iš savo aplinkos. Žinoma, būtų smagu išgirsti, kad rašėte sėdėdamas ant tų pačių metalinių laiptų į dangų, bet vargu ar taip buvo. Kokioje aplinkoje brendo šis epinis romanas?

– Rašiau Vilniuje, savo namų palėpėje, stengdamasis atsitverti nuo kasdienio šurmulio, taip pat restoranuose per pietų pertraukas, kartais ant servetėlių, kartais kitose sąskaitų pusėse. Arba pašokęs ketvirtą ryto sapningomis sambrėškio valandomis stengdavausi toms artikuliuotoms vizijoms tušinuku prismeigti uodegą, lyg gaudyčiau lauko pelę, įsigavusią į namus. Rašiau kelerius metus, bręstant mano pasaulėvaizdžiui, kad žmogaus kelią nubrėžia laikas, kuris nėra užrakintas laikrodžiuose, o slypi širdyje ir prisiminimuose – tai širdies laikas ir didžiosios istorijos vingiai, mūsų likimus nulemiantys poslinkiai, apie kuriuos žmogus gali ir nenutuokti. Tačiau jų paveiktas jis priima svarbiausius gyvenimo sprendimus. Aš tai vadinu Aukštesnėmis jėgomis.

Supratau, kad svarbiausios prielaidos gimti didesnei prozai – tai ne vien lyriškos impresijos ir jautrumas kalbai, kaip nuolat pabrėžiama lietuvių kultūroje, bet išmąstytas ir išgyventas, natūraliai susiformavęs požiūris į pamatinius egzistencijos dalykus. Autorius neparašys stambaus prozos veikalo, jei neturi savitos pasaulėžiūros. Ir jei neturi širdies (kuri mano romane yra operuojama).

Kasdienis mano darbas kultūros įstaigoje atima daug jėgų. Sutemus, jau namie, kai ranka nebekyla netgi "windows" įsijungti, užrašydavau tas mintis ir vaizdus, kurie prašydavosi užrašomi. Arba apskritai ilgėliausiai nerašydavau. Buitis ir tarnyba knygą ištrindavo iš atminties. Bet ji kažkur kaupėsi kaip podirvių vanduo dauboje, parengtoje NT statyboms. Rašydavau klausydamasis romantiško saksofono arba lėktuve, užsikimšęs ausis kaištukais, kurie – komiška – visuomet yra vienas iš daiktų, kurių nusiperku bet kurioje užsienio šalyje, tarsi tai būtų suvenyras ar butelis vietinio vyno. Netgi busdamas po anestezijos ligoninėje – knygos tuo metu nerašiau – kažkaip savaime įsidėmėdavau aplinkos detales, pašnekesius, medikų manieras.

Svarbiausia knygos "Aš sėdėjau Stalinui ant kelių" atsiradimo aplinkybė buvo ta, kad klinikose turėjau pasimatymą su mirtimi, ir tai nušvietė gyvenimo spektaklį, vykstantį už palatos langų, prasmingesne šviesa.

Svarbiausia knygos "Aš sėdėjau Stalinui ant kelių" atsiradimo aplinkybė buvo ta, kad klinikose turėjau pasimatymą su mirtimi, ir tai nušvietė gyvenimo spektaklį, vykstantį už palatos langų, prasmingesne šviesa.

Prisidėjo ir mano nuolatiniai, man įprastiniai apmąstymai apie istoriją ir žmogaus likimą. Neminėsiu, kiek esu pametęs telefonų, lietsargių, banko kortelių. Tuo metu būdavau užsisklendęs ir, ko gero, savo šeimai sunkiai pakenčiamas. Šitie individualizmo ir egocentrizmo priepuoliai tęsėsi gal šešetą metų. Jeigu mano žmona per tą laiką būtų susiradusi meilužį, psichologiškai ją pateisinčiau.

– Romane nemažai šmaikštaus sovietmečio žargono, atspindinčio to meto realijas, ir spalvingų anuomečių personažų.

– Būtina pabrėžti, kad visas epinis pasakojimas rutuliojasi jau žiūrint iš dabarties. Pasakotojas – šių laikų žmogus. Ponas Bliuminas, miuziklų vertėjas, bunda po operacijos didžiulėse šiuolaikinėse klinikose, kuriose aplink pluša chirurgai, stažuotojai, seselės ir sanitarės – jos pasirodo podraug su praeities personažais. Praeitis papasakota kaip kalendorius – skyriai vadinami metais, tarkime, "1952", "1991", arba "2015".

Anuomet valgyklos, kartais ir viešbučiai, būdavo sunumeruoti, tarkime, kokia nors "valgykla Nr. 137". Stilizuodamas šį epochos bruožą aš sunumeravau savuosius nukrypimus, jie yra eseistiniai intarpai, siekiant suvokti pasakotojo tėvuko pasaulėvaizdį: "Nukrypimas Nr..." ir t. t.

Pasakotojo vaikystės miestas, tai, ką jūs pavadinote sovietmečiu, buvo tarsi aptrauktas kojine. Kiekvieną drastiškesnę spalvą, ryškesnį asmenį, viešai išreikštą judesį ištrindavo režimo klapčiukai. (Taip jie realybėje Kaune XX a. septintajame dešimtmetyje ištrynė Modrio Tenisono pantomimą.) Knygoje lemtingą vaidmenį suvaidina toks draugas Šikšnius iš buvusios laikinosios. Apgailėtina figūra, tačiau per jį pasakotojas, būdamas vaikas, atsidūrė Kremliuje ir šnekėjosi su Josifu Stalinu, sedėdamas diktatoriui ant kelių. (Diktatoriai mėgsta fotografuotis arba būti vaizduojami su vaikais.) Telefonai anuomet būdavo juodi, tokie pat nepatogūs, sunkūs, juodi ir lakuoti būdavo ir mokyklų suolai – sėdėti tokiuose įsigrūdus su portfeliu, tai tas pats, kas atsidurti ant kelių generalisimui. Mokytojai – Triūsikas, Šnicelis, Tyčeris, Čingačgukas, lietuvių literatūros mokytoja Papečkienė, berniukui padiktavusi laišką Kremliui, ir kiti – veidmainiai. Išskyrus anatomijos mokytoją Pautienių (riboto protelio, bet geraširdį) ir fizinio lavinimo mokytoją Gelžinį – nuožmų, bet nuoširdų, sugebantį džiaugtis mokinių sportiniais pasiekimais. Lygiai taip pat kaip ir mokytojams, kraipytis pagal tikrovę tenka ir pasakotojo tėvukui, kilusiam iš liberalios buržuazinės šeimos, gyvenusios prieškario Lietuvos sostinėje.

Saugumo karininkai, tarkim, Kapitonovas ("gudrūs durniai"), kaip ir partija, kuriai jie tarnavo nuoširdžiai tikėdami, kad sovietinis žmogus visą gyvenimą turi vaikščioti trumpomis kelnaitėmis – visi jie geriau už visus žinojo, kam ir kaip dera gyventi, nes jie neva atstovavo "pažangiausiai pasaulio ideologijai".

Režimas apgauna ir šeimą iš Lotynų Amerikos, pavaizduotą knygoje. Sovietai šeštąjį dešimtmetį sugebėjo atvilioti į sovietų Lietuvą daug repatriantų iš Argentinos ir Brazilijos. Vienai tokiai šeimai, vėliau dramatiškai jūra grįžtančiai į Braziliją, knygoje skiriu daug vietos. Meilės jų dukrai Vivai, pramintai Viva Rio, linija, knygoje, tiek pat svarbi kiek ir Stalino linija.

Režimo, kurio aplinkybėmis auga ir bręsta personažai, uždarumas, paveikė ir romano komponavimą. Žmonėms, gyvenantiems izoliuotai nuo pasaulio, verkiant reikėjo egzotikos ir kažkokio gilesnio savos padėties pateisinimo. Tai supratau galvodamas apie kalinius – jų rankdarbius, jų skaitomas knygas. Iš čia knygoje ir braziliška papūga, šaukianti portugališkai "socializmas per amžius!", ir maišto, netgi riaušių paauglystėje pateisinimas, ir atogražų įlankos paveikslas, sudėtas iš Amazonės peteliškių sparnelių. Pasakotojas, pasitelkęs smūgį kakta, – gatvių muštynių būdą, išmoktą iš Vivos brolio Tonio, nokautuoja net saugumietį, kavinėje be ceremonijų ištraukusį paaugliams iš rankų poeto emigranto knygą, ir netgi savo tėvuką (dėl to suaugęs graužiasi). Personažo tėtis, per visą tą rusiškojo socializmo laikotarpį slapta klausęsis Londono radijo, miršta dėl Černobylio padarinių.

Visai kas kita lietuviškoji revoliucija paskutiniuose knygos puslapiuose. Atsidūręs minios, pasiryžusios ginti "paskutinę laisvą Lietuvos radijo stotį" – radijo redakciją priešais buvusį pasakotojo senelio viešbutį, priešakinėje eilėje Jaša Bliuminas pirmąsyk mintyse ištaria žodį "mes".

– Rašote: "Užkampių užkampis ta laikinoji, ale pilna šikna fanaberijos, kaip pasakytų tarnaitė Onutė iš Bliuminų apartamentų Laisvės alėjoje." Kokį Jūs prisimenat Kauną?

– Kartą mano bendrasuolis, elgdamasis pagal visas konspiracijos taisykles, man pakišo Vinco Pietario istorinį romaną "Algimantas" nuplyšusiais viršeliais. Parsinešęs knygą "prarijau" iškart ir paskui kažkur nukišau. Dėl to man buvo labai nejauku ir nemalonu, ir, manau, mano bičiulis gavo paragauti beržinės košės, nes jo tėtis draudė jam išnešti knygą iš namų. Bjaurokai pasijuntu, kai šitai prisimenu, net ir pusei amžiaus praėjus.

Taigi kauniečiai ir jų kiemai bei namai tarybmečiu. Kunigaikščių kultas. Smetonlaikio ir net praėjusių amžių variokai bei sidabriniai Laisvės alėjos sandėliukuose. Tomis monetomis žaisdavome kiemo žaidimus – kerti moneta per monetą, gulinčią ant cemento, jeigu apsiverčia, ji tavo. Taip pat kažkur aplinkui, apleistuose sandėliukuose, palėpėse, griuvėsiuose arba supuvusių malkų rietuvėse mėtydavosi ir surūdiję pistoletai, juos vadindavome brauninkais arba parabeliais. Būdamas kokių dešimties žinojau kelias revolverių rūšis – štai kokia buvo ta penktojo dešimtmečio karta. Tarp radinių būdavo ir belgiškų buldogų, ir vokiškų valterių, ir mažų elegantiškų moteriškų pistoletų kaulinėmis rankenomis, ir didelių mauzerių arba sovietų milicijos makarovų. Rasdavome ir šovinių, užkurdavome laužą ir mėtydavome juos į ugnį, o kai imdavo pokšėti ir zvimbti kulkos, išsilakstydavome į šalis. Rimtų mūšių Kauno centre lyg ir nevyko, bet sienos buvo raupsuotos nuo kulkų, matyt, kažkas įbėgęs pro bromą, tai yra pro tarpuvartę, šaudė į fasadus iš automato.