Quantcast

Kaune – spektaklis apie Lietuvą, kuri niekur neišsikraustė

  • Teksto dydis:

Kauniečiai turės galimybę išvysti jau 20 metų rodomą vieną lankomiausių Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenos kūrinių legendinį režisierių Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio spektaklį „Madagaskaras“.

Specialiai sukurta pjesė

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kazimierui Pakštui. Mintis apie šią idėją papasakoti teatro sceną šovė režisieriui Rimui Tuminui.

„Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Iš tiesų Lietuva taip niekada ir nebuvo perkelta į Afriką, todėl ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant, tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir neišsikėlė“, – spektaklio premjeros proga kalbėjo M. Ivaškevičius.

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių R. Tuminas „Madagaskarą“ sukūrė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Jam talkino režisierius A. Dapšys, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė.

Spektaklyje vaidina Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė / Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Tomas Kliukas, Petras Šimonis, Povilas Adomaitis.

Nuo premjeros, kuri įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m., „Madagaskaras“ buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje. 2005-ųjų pavasarį vykusioje „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijoje spektaklis paskelbtas geriausiu nacionaliniu spektakliumi.

D. Medvedevo nuotr.

Dramos nuojauta

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką XX a. pirmosios pusės kalbą.

Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius atrado unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą, jo vardą lengvai transformuodamas į Pokštą, taip suteikiant jam žaismės ir lengvai ironizuodamas.

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką XX a. pirmosios pusės kalbą.

Profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje).

K. Pakštas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su pranašiškomis vizijomis išsiskyrusiu rašytoju Juozapu Albinu Herbačiausku, filosofu Stasiu Šalkauskiu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę.

Pirmojoje spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, o antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanicos“ katastrofa, karas, okupacija.

D. Medvedevo nuotr.

Istorijos pulsas

„Šis spektaklis – priminimas, kad mes savo istorijoje ieškome herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsime ir žinosime istorinį palikimą“, – sako režisierius R. Tuminas.

Pasak dramaturgo, žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškome žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. „Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad ši riba netrukus bus peržengta“, – sako rašytojas.

Kaip skaityti „Madagaskarą“? „Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis“, – aiškina M. Ivaškevičius.

Tad ši pjesė – apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.

D. Medvedevo nuotr.


Kas? Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“.

Kur? Kauno kultūros centre „Girstutis“.

Kada? Vasario 29 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių