Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet Kaunas bunda – meno laukas tampa atviras, novatoriškas ir įdomus. Jame keičiasi parodos, įsitvirtina ne tik meno festivaliai, tačiau ir trumpalaikiai projektai ar meniniai vyksmai, daugėja edukatyvių paskaitų, diskusijų. Miestas tampa kultūriškai integralus, todėl meniniai vyksmai koncentruojasi ne tik institucinėse erdvėse, tačiau vis dažniau pasirenkamos netradicinės erdvės. Džiugina Kauno meno galerijų bendradarbiavimas, dėl kurio šiuolaikinio meno procesai tampa lengviau atsekami, suvokiami ir patiriami. Kaunas turi ryžto permainoms.

Prie jų prisideda ir festivalis "Kaunas mene VII", vadovaujamas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos "Meno parkas" direktoriaus Arvydo Žalpio. Festivalio programoje šiais metais platus ne tik kvestionuojamų kultūrinių, socialinių, istorinių, politinių temų laukas, tačiau pirmą kartą tokia plati ir dalyvaujančių menininkų geografija: JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Prancūzija, Austrija, Vokietija ir kt.

Keturias kultūrines erdves užėmusios ekspozicijos skirtingais aspektais tiria globalaus pasaulio problemiškumą, kuris suvokiamas per kolektyviai atpažįstamus ženklus, simbolius, iš kurių menininkai susikuria erdves saviraiškai, kuriose įvyksta individualaus ir išorinio pasaulio sąveika. M.Žilinsko dailės galerija, POST galerija, Kauno fotografijos galerija, Meno parkas – keturi karštieji taškai, pažymėti Kauno žemėlapyje spalio mėnesį.

Parodas jungia panaši ekspozicinė architektūra, kurioje pagrindiniu erdviniu akcentu tampa instaliacijos (Rieko Koga (Japonija) "Gyvybės medis", Andrius Kviliūnas (Lietuva) "7000 metų absoliučios stagnacijos", Youki Hirakawa (Japonija) "Burning a Second", Xaro Castillo (Ispanija) LAS MARIAS, Marian van der Zwaan (Portugalija) "Raudona styga", Valda Verikaitė (Lietuva) "Unfortunable", Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (Lietuva) ir Pranciškus Brazdžiūnas (Lietuva) "Leksikonas"). Būtent jos yra šių metų festivalio rengėjų šachas ir matas partijoje, žaidžiamoje su publika.

Instaliacijos gigantiškos, sudėtingos, besiskiriančios medžiagiškumu, komplikuojančios galerijų erdves, keičiančios jų funkcijas. Nė viena jų neprimena kažko jau matyto (tai nutinka žvelgiant į fotografijų serijas, vaizdo kūrinius, piešinius). Meno kūriniai, į kuriuos publika gali žiūrėti tik iš tam tikro atstumo, pasitelkdama intelektualines percepcijas, tampa atsikartojančiais, nuo jų norisi kiek atsitraukti.

Instaliacijų menas provokuoja publiką ne tik mąstyti, bet būti dalimi kūrinio, fiziškai jį patiriant. Šiemet "Kaunas mene" darbus eksponuojančių autorių instaliacijos nėra susijusios su konkrečiomis erdvėmis, jų reikšmėmis (apibendrinimas negalioja E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir P.Brazdžiūno kūriniui "Leksikonas"). Jos primena architektūrines konstrukcijas, kuriomis kiekvienas menininkas (pa)ženklino galerinių erdvių plotus.

Vis dėlto E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir P.Brazdžiūno darbas "Leksikonas" išsiskiria. Autoriams svarbus pasirinktos vietos kontekstas. Kurdami instaliaciją menininkai perteikė jiems pažįstamos aplinkos vaizdą, kurioje kasdienius daiktus perkūrė į skluptūrinius elementus, kuriamos iliuzinės, fantasmagoriškos erdvės nuorodas.

Instaliacijos, eksponuojamos festivalio parodose, yra trumpalaikės, bet jų paveikumas yra negrįžtamas rezultatas, susietas su publikos atvirumu ir pajauta. Šiųmetis festivalis "Kaunas mene" siūlo į šiuolaikinio meno procesus, autorių kvestionuojamas temas ir kritines įžvalgas, žiūrėti ne iš šalies, o būti diskusijos dalimis.