"Anksčiau verkdavau iš nevilties, dabar – iš džiaugsmo", – prisipažįsta Žilvija Kleizienė. Jos gyvenime juodas spalvas keičia šviesios: vėjų perpučiamame laikiname pastate Užliedžių seniūnijoje gyvenanti šeima netrukus kelsis į naują, už paaukotas lėšas kylantį namelį.

Šviečia iš tolo

Sausinės kaime iš tolo šviečia ryškiai geltonas naujas Kleizų namelis. Praėjusią savaitę buvo keliamas jo stogas – darbininkai tvirtino medines šlaitinio stogo konstrukcijas.

"Sujungėme tris jūrinius konteinerius, sienas apšiltinome akmens vata, įdėjome langus, duris, ir prašom – dviejų miegamųjų ir virtuvės, kaip šiais laikais įprasta – sujungtos su valgomuoju, – namelis, iš viso 42 kv. m naudingo ploto", – skaičiavo statybos darbus prižiūrinčios Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Andrėjus Žukauskas.

Kleizų šeima, apie kurią "Kauno diena" ne kartą rašė, puikiai žinoma Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus, Užliedžių seniūnijos darbuotojams: po to, kai prieš dvylika metų šeima nukentėjo nuo visą turtą pasiglemžusio ir sveikatą sugadinusio gaisro, šių institucijų darbuotojai padeda Kleizoms. Tačiau suteikti tinkamo gyventi namo savivaldybė šiai šeimai negalėjo. Kleizos gyvena laikiname namelyje, panašiais atvejais savivaldybės skiriamas socialinis būstas šiuo atveju netiko: šeima turi žemės sklypą, kuriame auginasi daržoves, naminius paukščius – taip išgyvena. Pagalbą Užliedžių seniūnijos gyventojams ėmėsi organizuoti Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas – jis surinko nameliui pastatyti reikiamas lėšas.

Galės ramiai miegoti

Su Žilvija ir Virginijumi Kleizomis, jų sūnumis Arminu ir Andriumi užsukame į naująjį namelį. Pasitinka jauki šiluma – kūrenasi krosnis. "Svarbiausia, kad ji saugi, po dvylikos metų šokinėjimo iš miego naktimis čia galėsime ramiai miegoti, – džiaugėsi šeimos galva V.Kleiza. – Be to, ši krosnis daug ekonomiškesnė nei mūsų laikiname namelyje. Ten malkas turi mesti nuolatos, ir tai visą šilumą vėjas išpučia. O čia – žmona anksti ryte užkūrė, paskui tik kelias malkas užmetė, ir dabar, antroje dienos pusėje, dar šilta."

Namelyje įrengta ortakių sistema, krosnies įkaitintą orą pučianti į kambarius. "Šią šildymo sistemą pasirinkome kaip ekonomiškiausią", – sakė A.Makūnienė.

Statybos darbus planuojama baigti iki vasario mėnesio – iki to laiko stogas bus uždengtas skardos lakštais, bus įrengti lietvamzdžiai, metalinis konteineris iš išorės bus apkaltas dailylentėmis. Tai daroma ne dėl grožio, o saugumo sumetimais: kitaip vasarą metalinis konteineris labai įkaistų.

Vėliau bus sumontuoti jau nupirkti virtuvės baldai, į vaikų miegamąjį atkeliaus dviaukštė lova, čiužiniai. Kleizų berniukai pasakojo dar nesusitarę, kuris kurią dalį užims nedideliame šviesiame kambaryje. "Susitarsime, dėl to problemų nekils", – patikino penkiolikametis Arminas.

Pavasarį, kai atšils orai, į naująjį namelį turi būti atvestas vandentiekis, tada Kleizų šeima ruošiasi galutinai persikraustyti. "Kol kas gyvename savo laikinoje troboje – ten gaminu maistą. Jei ten nekūrensime krosnies, užšals vanduo mūsų įsirengtame vietiniame vandentiekyje. O gyventi per dvi trobas neišeina – tiek malkų neturime, kad dvi krosnis galėtume nuolatos kūrenti. Kartais ateiname į naują trobą, pasikuriame, vyresnysis sūnus Arminas čia labai nori nakvoti – čia jis daug ramiau miega. Jis juk prisimena gaisrą, kartais ir dabar dėl to šokinėja per miegus", – liūdnos gaidos nuskamba Ž.Kleizienės balse.

"Arminas čia iki dvyliktos valandos savaitgaliais miega – neina iš patalo išversti. Mūsų dabar gyvenamoje troboje nepagulinėsi: ryte taip šalta, kad nori nenori šoki iš patalo ir eini, judi", – pastebėjo V.Kleiza.

Optimistiškai žvelgia į ateitį

Iki sausio 6 d. į A.Makūnienės labdaros ir paramos fonde atidarytą atskirą sąskaitą, skirtą Kleizų šeimai paremti, fiziniai ir juridiniai asmenys paaukojo 21 443 eurus. "12,5 tūkst. eurų sumokėjome už jūrinius konteinerius, per 3 tūkst. eurų kainuos apdaila. Dar nesame galutinai suskaičiavę, kiek kainuos baldai, vandentiekio įvedimo darbai, santechnika. Jei visa tai supirkus ir įrengus sąskaitoje liks pinigų, juos skirsime kitoms nuo gaisrų nukentėjusioms Kauno rajono šeimoms padėti", – žadėjo A.Makūnienė.

"Žmonių gerumas, parama, iškilęs naujas namelis suteikė vilties, kad ne viskas mūsų gyvenime gali būti juoda. Tai mums suteikė naujų jėgų kabintis į gyvenimą, net sveikata kiek pagerėjo – vartojame mažiau vaistų", – pasakojo Ž.Kleizienė.

Kleizų gyvenimą tarsi juodu brūkšniu užbraukęs gaisras, kurį sekė kitos nelaimės, ilgam panardino šeimą į depresiją, neviltį. Per gaisrą apdegę vyresnieji Kleizos turi daug sveikatos problemų, vyras yra praradęs darbingumą, tačiau dabar jie optimistiškai žvelgia į ateitį ir viliasi – gal pavyks ne tik prasimaitinti, bet ir šiek tiek užsidirbti. Kiekvieną neužstatytą jiems priklausančios 14 arų žemės lopinėlį jie išnaudoja daržams, naminiams paukščiams auginti.

"Daugiau daržų mūsų sklype netelpa. Tačiau šalia yra neaišku kam priklausantis apleistas, nešienaujamas žemės sklypas. Vasarą jame styro didžiulės žolės, vasarą jos degė – tada ir mums daug baimės įvarė, – V.Kleiza prisipažino po gaisro kiekvienąkart su nerimu reaguojantis į atvirą liepsną. – Kreipėmės į seniūniją – seniūnė žadėjo išsiaiškinti šeimininką ir tarpininkauti derantis dėl galimybės tuo sklypu naudotis. Užsiaugintume daugiau daržovių – turėtume ne tik sau, bet ir parduoti."

A.Makūnienė dėkojo visiems, aukojusiems lėšų į specialiąją fondo sąskaitą, skirtą Kleizų šeimai paremti. "Sujaudino žmonių gerumas. Ko negali vienas, gali daug žmonių – lėšų Kleizų šeimai skyrė 90 aukotojų. Pagal asmens duomenis matyti, kad kai kurie aukotojai – labai garbaus amžiaus žmonės. Vieni skyrė tūkstantines sumas, kiti – keliasdešimt litų ar eurų. Svarbiausia, esu įsitikinusi: visi pinigai paaukoti nuoširdžiai", – sakė fondo direktorė.

Ž.Kleizienė sunkiai rinko žodžius: "Net nežinau, kaip pinigus aukojusiems ir tiesiogiai maistu, drabužiais, buities reikmenimis mus parėmusiems žmonėms galėtume atsidėkoti. Tikiuosi, kad mūsų vaikai, kai užaugs, taip pat darys gerus darbus."