Siūlė atleisti iš darbo?

– Kas vis dėlto nutiko, kad nusprendėte pasitraukti iš viešumos?

– Prasidėjus karui, mus visus rusakalbių ir kitų Klaipėdos tautinių organizacijų atstovus sukvietė į Tautinių kultūrų centrą pokalbio. Tai buvo daugiau nei prieš metus. Mūsų klausinėjo, ar mums viskas gerai, ar mūsų neužgaulioja, gal turime kokių problemų? Man pačiai tada kilo klausimas, kas leido mieste iškabinėti plakatus apie rusų karo laivą? Taigi buvo parašyta rusiškai, be to, su keiksmažodžiu. Pabrėžiau, kad tuo patys provokuojame nesutarimus. Tai viena tuometė tarybos narė man pasakė, kad tokį leidimą šitiems plakatams davė Vladimiras Putinas. Paprašiau, kad taip nekalbėtų, pradėjau aiškinti, kad aš čia gimiau, čia gyvenu, myliu Klaipėdą ir Lietuvą. Žinoma, aš kalbu rusiškai ir galvoju rusiškai, lietuviškai taip gerai nemoku, kad galėčiau sklandžiai reikšti mintis, nesimokiau lietuvių kalbos, nes mano tėtis buvo kariškis, keliaudavome iš šalies į šalį ir nesimokėme vietos kalbų, kur gyvenome, nes ten apsistodavome trumpam. Bet kalba net ne apie tai.

– Kas buvo vėliau?

– Kažką leptelėjau atgal, ir prasidėjo. Socialinio tinklo paskyroje rado vieną vienintelį mano patiktuką šalia kažkokios moters iš Vokietijos komentaro dėl pabėgėlių elgesio. Sulaukiau televizijos reporterių, pradėjo man skambinėti visokie žmonės nuo ryto iki vakaro. Ateidavo į mokyklą, kurioje dirbu, klausinėjo mano kolegas, kaip aš čia elgiuosi, ar neskleidžiu kokios propagandos.

– Ar ką nors rado?

– Nieko nerado, nes nieko nedariau ir nedarau, juolab mano pačios šaknys ukrainietiškos, mano tėtis – ukrainiečių tautybės, mama – rusė, aš gimiau Lietuvoje. Bet tie reikalai pasiekė Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Direktoriui skambino ir klausė, kodėl jis manęs iki šiol neatleido.

Festivalis: pati lėles siuvanti ir liaudies meistro vardą turinti S. Vasičkina kartu su dukra Tatjana džiaugiasi pabuvojusios Londone didžiuliame lėlininkų renginyje, kuris buvo skirtas žaislinio meškučio Tedžio atsiradimo šimtmečiui. / S. Vasičkinos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką atsakė direktorius?

– Jis paklausė, kodėl turėtų mane atleisti, jei tiek darau dėl mūsų mokyklos bendruomenės ir viso miesto. Ir, kai visa tai nutiko, nusprendžiau pasitraukti iš viešumos ir pasinėriau į kūrybą mokykloje bei teatre. Ir per tuos metus nepadariau nė vieno renginio mieste.

Pamainos taip ir neatsirado

– Ar kas nors pastebėjo jūsų atsitraukimą?

– Žinoma, žmonės man pradėjo skambinti ir klausinėti, kur esu, kodėl mieste nėra švenčių rusakalbiams. Kodėl nėra naujametės eglutės renginio, kodėl nebėra vaikiškų spektaklių? O kas tai darys, jei ne tu? To jie manęs klausinėjo. Pasitraukdama į šalį tikėjausi, gal atsiras koks žmogus, kuris mane pakeistų, ir galėsiu ramiai užsiimti savo lėlėmis, nes reikėjo atgaivinti ir spektaklius miesto bendruomenei, ir „Snieguolės“ šventę. Tik toks žmogus neatsirado.

– Tai jums teks vėl imti vadžias į rankas, o ir juk nėra labai pigu pastatyti spektaklį?

– Vien kainos už salės nuomą per metus išaugo beveik dvigubai. Beveik visi rėmėjai atsisakė su mumis bendradarbiauti, niekas nenori turėti reikalų su rusų bendrija. Vienintelis rėmėjas, kuris padeda mūsų bendrijai, – tai mano dukra. Tokia laimė, kad ji yra, ji nuolat šalia ir kai tik reikia pinigų veiklai, ji ne tik visada padeda, bet ir paguodžia, palaiko. O visi kiti, į ką besikreipčiau, kaip į sieną. Nepaisant to, mes atgaiviname savo veiklą.

– Per tuos metus, kai atsitraukėte nuo aktyvios visuomeninės veiklos, kuo užsiėmėte?

– Aš gaminu lėles, turiu jų nesuskaičiuojamą kolekciją, dalis jų – mokykloje. Visai neseniai vykau dalyvauti į Londoną į Tarptautinį žaislinio meškučio Tedžio festivalį, vežiau savo naują kolekciją. Šiemet tiems meškučiams sukako šimtas metų. Kelionę finansavo mano dukra. Norėčiau išeiti į pensiją ir atsiriboti nuo visuomeninės veiklos, bet kol kas negaliu, nepaleidžia.

– Ar bendrija turi kur susirinkti?

– Taip, Bangų gatvėje turime patalpas, sutartis su savivaldybe dėl jų pratęsta dar trejiems metams. Virš mūsų biuro gyvena trys ukrainiečių pabėgėlių šeimos, mes puikiausiai su jais sutariame. Žiemą jiems skolinau elektrinį radiatorių, nes jie šalo, mergytės ir mamos ateidavo pas mane į kūrybines dirbtuves. Kai vasarą repetuodavome, jie išeidavo į kiemą pasiklausyti, kaip mūsų vaikai dainuoja. Niekas niekam jokių pretenzijų neturi. Aš kategoriškai prieš tą siaubingą karą. Mes, vietiniai rusai, juk nekalti dėl to, kas nutiko. Tačiau jaučiame įtampą, tarsi būtume kalti. Pačioje karo pradžioje manęs paprašė, kad miesto renginiuose kol kas nenorėtų rusiškų dainų ir šokių. Aš labai gerai tai suprantu. Bet per tuos metus neliko miesto renginių rusakalbiams vaikams ir jų labai trūksta, nes mažiems vaikams, kurie dar nemoka lietuviškai, tiesiog nėra švenčių. Visa laimė, kad pas mus Lietuvoje veikia tautinės mokyklos. Tai, kad buvo išsaugotos rusakalbių mokyklos, kuriose vaikai gali kalbėti ir mokytis savo gimtąja kalba, tiesiog fantastika.

Kai visa tai nutiko, nusprendžiau pasitraukti iš viešumos ir pasinėriau į kūrybą.

Nerimas dėl giminaičių

– Kaip jaučiasi jūsų bendrijos žmonės, karui tebesitęsiant antrus metus?

– Labai skirtingai. Bet visiems labai sunku, vieni – ties nervinio išsekimo riba, kiti – įpykę. Nes buvo atvejų, kai teko susidurti su neadekvačia reakcija, kai liepė užsičiaupti ir nekalbėti rusiškai, bet senyvi žmonės tiesiog nemoka lietuviškai, tai ką dabar daryti? Kai kurie ramiai reaguoja, kai kurie aštriai kritikuoja V. Putiną. Bet mes stengiamės vengti pokalbių apie politiką. Tačiau, neslėpsiu, susiduriame su negatyviu požiūriu į mus. Manau, kartais išgyvename tą patį, ką ir vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo, kai bet kurį vokietį vadindavo fašistu. Bet juk ne visi jie buvo fašistai. Ar aš dabar kalta, kad kalbu rusiškai, nes esu rusakalbė? Ir kuo esu kalta dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje? Ką turime padaryti, kad galėtume čia normaliai jaustis? Pačioje karo pradžioje į Klaipėdą buvo atvažiavusi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, sukvietė visas tautines bendrijas ir pasakė, jei mus kas nors skriaustų ar žemintų, turėtume skambinti tiesiai į policiją telefonu 112. Neprireikė. Žinau, kad visi mes ne be trūkumų, kiekvieno mūsų galvoje pasitaiko kažkokių tarakonų. Pati stengiuosi nesivelti į konfliktus, ir ne todėl, kad bijau, man tiesiog tai yra bjauru.

– Minėjote, kad turite ukrainietiškų šaknų. Ar Ukrainoje liko jūsų artimųjų, giminaičių?

– Žinoma yra, tėčio tėviškė netoli Kijevo, bet nuo karo pradžios negaliu su jais susisiekti. Rašau nuolat, kone kasdien – jokio atsako. Kviečiu, kad atvažiuotų pas mane. Visiška tyla, gal jų net nebėra gyvųjų tarpe. Tai, kad dabar naikinama Ukraina, yra siaubinga. Ten tokia turtinga žemė, o dabar ji apleista, niokojama, žudomi žmonės, dėl to širdis plyšta.