Kai Kanuose vyksta vakariniai seansai, raudoną kilimą nušviečia žibintai, žiba fotoaparatų blykstės, ima žingsniuoti kino žvaigždės – ir ne tik.

Visi kaip išmanydami pasipuošę, ilgai ruošęsi vadinamajam raudonojo kilimo momentui. Apsilankius Kanuose pirmą kartą, stebina prastas šią akimirką lydintis „garso takelis“ (originalia filmų muzika pagerbiami tik režisieriai ir garsenybės), tačiau galiausiai tranki, labai prasto skonio muzika puikiai atlieka savo funkciją: sukuria triukšmą, kuriame skęsta žioplių minios komentarai apie kilimu žengiančias žvaigždes. Žmogiška prigimtis skatina žmones garsiai reikšti ne vien pasigėrėjimą, bet ir pasibjaurėjimą.

L. van Triero „blizgesys“

Iš esmės Kanuose kasmet nebūna nieko ypatingai naujo. Juk dėl to mes ir pripažįstame tradicijas – dėl jų tęstinumo. Blyksint fotoaparatams, festivalio kinas toliau siekia atsakyti į pagrindinius žmogaus būties klausimus.

Šiemet Kanuose netrūko puikių filmų. Festivalį sukrėtė ryškus ir gana nemalonus Larso von Triero skandalas, tačiau skandalai Kanams – taip pat ne naujiena, greičiau netgi sudedamoji programos dalis.

Nors festivalio vadovas Thierry Fremaux festivalio išvakarėse sakė, kad arthausinis kinas gali ne vien liūdinti, bet ir linksminti, šiųmečio festivalio madingų temų tendencijos – vaikų bei moterų seksualinis ir kitoks išnaudojimas, taip pat jau kelis sezonus madingos savižudybės, žmogžudystės ir, žinoma, sena kaip pasaulis meilės temos. Jei šių metų Kanų programoje ir buvo komedijų, tai tik juodosios.

Šovinizmu ir neapykanta moterims jau anksčiau ne kartą kaltintas L. von Trieras, pristatydamas vieną konkursinių filmų, savąją „Melancholiją“, paprastai kalbant, nusišnekėjo (minėjo suprantąs Hitlerį ir kad pats esąs nacistas). Tai, kad žodis – kaip žvirblis, kurio nepagausi, danų režisierius suvokė jau kitą dieną, kai festivalio direktorių valdyba nutarė paskelbti jį persona non grata.

Vienintelė pageidautoji

L. von Triero išsišokimą žurnalistai įvertino nevienareikšmiai. Būta ir pasipiktinusiųjų –  esą nedera kūrėjo paskelbti nepageidaujamu asmeniu vien dėl ypač prasto jo humoro jausmo; kūrėjas esą dar per spaudos konferenciją atsiprašė visų, kuriuos jo teiginiai galėjo įžeisti. Padėties tai nepataisė. Vienas iš nuolatinių Kanų režisierių prarado savo, atrodė, nepajudinamą statusą ir vadinamąjį atvirą bilietą.

Šurmulį dėl žvaigždės išsišokimo vainikavo Roberto de Niro vadovaujamos žiuri sprendimas geriausios aktorės titulą skirti L. von Triero režisuotoje „Melancholijoje“ vaidinusiai Kirsten Dunst. Filme ji sukūrė įtikimą cukrinės princesės virsmą gilios depresijos kamuojama, bet kokį prasmės jausmą praradusia moterimi, kuri galiausiai tampa pasaulio pabaigą stoiškai priimančia asmenybe.

Kitame filme (Lynne Ramsay „Turime pasikalbėti apie Keviną“) stojišką ir gyvenimo prasmės nuovoką visiškai praradusią moterį suvaidino ir Tilda Swinton, kuriai buvau linkusi pranašauti geriausios aktorės apdovanojimą. Kai paskutinį festivalio vakarą ant raudonojo kilimo, vedusio į apdovanojimų ceremoniją, pasirodė K.Dunst, abejonių neliko: vieniša, filmo komandos nelydima, kiek įtempta šypsena pasipuošusi aktorė atvyko ne šiaip praleisti laiko, o atsiimti apdovanojimo.

Scenoje savo trumputę padėkos kalbą ji pradėjo jausmingai: „Tai bent buvo savaitė!” Aiški aliuzija į visiems prie „Melancholijos“ kūrimo prisidėjusiems kūrėjams pragarą užkūrusius L. von Triero žodžius.

Ankstesnės kūrybos aidai

Į pagrindinį festivalio prizą pretendavusią „Melancholiją“ lydėjo ne tik skandalas dėl režisieriaus žodžių, bet ir dviprasmybės, laidomos kino kritikų ir žurnalistų.

„Melanchlija“ nesuteikė ypatingai naujų patirčių – filme aiškus kone visos ankstesnės L. von Triero kūrybos apibendrinimas ir gal net tiesioginė kompiliacija. Ganėtinai nevientiso filmo struktūrą manieringai lemia sąmoningai pasirinkta Richardo Wagnerio romantinės operos įtaka.

Kai kurios scenos jau matytos kituose L. von Triero filmuose. Pradžioje taip pat matome it iš akies trauktą Thomo Vinterbergo „Šventės“ (1998 m. „Dogmos 95“ filmas) situaciją. Apmaudu, tačiau garsioji Charlotte Gainsbourgh tampa „vieno vaidmens“ aktore, nuolat atliekančia tą patį isteriškos, sutrikusios gazelės vaidmenį.

Žinoma, dėl to neverta atsisakyti žiūrėti šį filmą. „Melancholijoje“ akivaizdžiai atpažįstamas L. von Triero talentas. Daugeliui jo vizualinis stilius greičiausiai gniauš kvapą  – jau vien dėl to filmą verta žiūrėti kino teatre, o ne atsisiuntus piratinę kopiją internetu.

Planuose – nauja provokacija

Tiesioginio prielankumo nacizmui filme nėra. Skandalas išties kilo dėl režisieriaus liapsuso atsakant į žurnalisto klausimą, ar jam patinka nacistinės Vokietijos architektūra. Su šia provokacija režisierius susidorojo pačiu prasčiausiu būdu, ilgam nuliūdinęs jautresnę visuomenės dalį.

Toje pačioje įsimintinoje spaudos konferencijoje L. von Trieras taip pat spėjo pasakyti kitą skandalingą, tačiau minėtame kontekste nublankusį teiginį, esą ateityje režisierius kursiąs ilgą (bene trijų valandų ilgio) pornografinį filmą krikščioniška tema.

Ko gero, būsimą kontroversišką šedevrą išskėstomis rankomis priims Berlyno ar Venecijos kino festivaliai. Žinoma, jei šiam skandalistui tik pavyks surinkti filmui kurti  reikalingų lėšų, mat jau dabar dalis investuotojų atsuko viskam, kas susiję su L. von Trieru, nugaras.

Gus van Santo atomazga

Kad ir kaip būtų, skandalingoji „Melancholija“ nėra vienintelis šių metų Kanuose dėmesio vertas filmas. Lynne Ramsay kūrinys „Turime pasikalbėti apie Keviną“ (angl. „We need to talk about Kevin“) kiek netikėtu kampu kviečia pažvelgti į smurto mokykloje temą bei į tėvų ir vaikų santykių gelmes.

Gimęs negeidžiamas vaikas tiesiogine prasme sunaikino T.Swinton vaidinamos veikėjos gyvenimą, paversdamas jį nepakeliama kankyne. L.Ramsay vaizdo, garso, montažo priemonėmis sugebėjo sukurti ypatingą nuotaiką, kuri šiek tiek panaši į Gus van Santo kino kalbos bei temų pasaulį.

Arthauziniame ekrane mane ypač domina mirties apibrėžiamo gyvenimo ir  apokalipsės temos. Šia prasme šiemet Kanai turėjo ką pasiūlyti. Gus van Santas pabaigė savo trilogiją, skirtą jaunystės ir mirties santykio problematikai – „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje pristatė filmą „Nenuoramos“ (angl. „Restles“).

Jame režisierius pasakoja apie gyvenimą mylinčios ir mirties nebijančios mirtina liga sergančios paauglės Anabelės (Mia Wasikowska) bei mirtį įsimylėjusio jaunuolio Inocho (Henry Hopper) susitikimą. H.Hopper suvaidintas paauglys apsėstas keisto užsiėmimo – jaučia ypatingą potraukį lankytis laidotuvių ceremonijose. Kaip vėliau sužinome, jo ypatingas santykis su mirtimi išsivystė po tragiško eismo įvykio, dėl kurio Inochas nugrimzdo į komą, o atsipeikėjęs rado pasaulį, kuriame jau nebebuvo jo tėvų, žuvusių toje pačioje autoavarijoje.

Kur kas toliau nei filmo tikrovės ribos siekia filmo gale pasirodantys titrai, bylojantys apie Gus van Santo dedikaciją aktoriui, beveik prieš metus mirusiam Henry Hopperio tėvui, Dennis Hopperiui. Gus van Santo jaunystės ir mirties trilogiją sudaro „Dramblys“(2003), „Riedlenčių parkas“ (2007) ir „Nenuoramos“ (2011).

Apokalipsė pagal A.Zviagincevą

Andrejus Zviagincevas (žiūrovams gerai žinomas po sukrečiančios dramos „Sugrįžimas“ pasirodymo) filme „Elena“ toliau tęsia žmogiškosios prigimties bei tėvų ir vaikų santykių, taip pat vienatvės šių santykių akivaizdoje temas, perkeldamas jas į apokaliptinį lygį.

Režisieriaus požiūris sufleruoja, kad žmogiška prigimtis balansuoja ant abstrakčios gėrio ir blogio ribos. Tačiau kas yra gėris ir kas yra blogis? Kas nutinka, kai šių sąvokų apibrėžimai ne iki galo aiškūs? Elena ir Vladimiras – vyresnio amžiaus pora. Jų gyvenimai ir patirtys skirtingi: Vladimiras – turtingas verslininkas, Elenos gyvenimas iki sutinkant Vladimirą – gana kuklus.

Susitikę gyvenimo saulėlydyje, jie abu turi po suaugusį vaiką, kurie taip pat atstovauja smarkiai skirtingiems šiuolaikinės visuomenės sluoksniams. Abu jau suaugusius vaikus vienija tas pats – pinigų – poreikis. Abu jie savaip nerūpestingi ir savaip negali savimi pasirūpinti. Elenos sūnus – tingus bedarbis, nutriušusio blokinio daugiabučio gyventojas, su žmona auginantis porą vaikų, kuriais neįstengia finansiškai pasirūpinti. Vladimiro dukra – tėvo meilės išlepinta, savo nihilistinį požiūrį į pasaulį gana tiesmukai ginanti jauna moteris.

Minimaliomis priemonėmis A.Zviagincevas kuria apokalipsės atmosferą. Nors filmas iš esmės skiriasi nuo ankstesniojo šedevro „Sugrįžimas“, pastabesnė akis atkreips dėmesį į režisieriaus vizitine kortele tampančius rakursus, kiekvieno veikėjo filmavimo stiliaus apibrėžtumą. Kaip ir galima buvo numatyti, „Ypatingo žvilgsnio“ programoje šis filmas režisieriui pelnė Specialųjį žiuri apdovanojimą.

Eksperimentai su garsu

Mirties, gėrio ir blogio, stebuklo sąvokas bei nuojautas savo daugeliu prasmių minimalistiniame filme pristatė lietuviams iš filmų „Flandrija“ ir „Hadevičė“ pažįstamas režisierius Bruno Dumont‘as.

Realistine maniera nufilmuotoje juostoje „Anapus šėtono“ (angl. „Outside Satan“) matome mistiškas mirties ir gyvybės stebuklo apraiškas, kurių vyksmo vieta – Côte d'Opale regiono pelkynai Prancūzijoje. Čia unikalios gamtos apsuptyje, tiesiog po atviru dangumi, gyvena vyriškis, globojamas vietinės merginos, kuri jį maitina, su juo leidžia laiką, atlieka keistus, gal net pagoniškus maldos gamtai ritualus. Abu jie žino, kad pelkėse tūno šėtonas...

Šio filmo forma gali priminti Šarūno Barto kūrybą. Vaizdo ir scenarijaus, dialogų minimalizmas bei tai, kad režisierius visiškai atsisako garso takelio (naudojami išskirtinai tik filmuojant įrašyti garsai), talentingai juostai suteikia šiuolaikinio kino avangardo statusą.

B.Dumont'as teigia: „Įrašėme vien gyvą monogarsą. Norėčiau, kad kai kurių garsų filme nebūtų, tačiau, nepaisant nieko, stojiškai, palikau visą filmuojant įrašytą garsą. Kartais filme net galima girdėti, kaip bėgiais juda filmavimo kamera ar kaip fokusuojamas vaizdas. Garsas labai turtingas ir neprijaukintas. Dėl to, kai filme išgirstame tylą, ji skamba aiškiai ir garsiai.“

Režisierius turi ir aiškią nuostatą filmo stilistikos atžvilgiu. Akivaizdu, kad kadro kompozicija yra vienas svarbiausių filmo „veikėjų“. Kameros judesio trajektorija dažniausiai išskirtinai vertikali, fiksuota. „Nė kiek ne mažiau nei veikėjų veiksmai bei žodžiai, emocijas privalo sukelti filmavimo kameros pozicija“, – aiškinao B.Dumont'as.

Įspūdingasis „Arirang“

Kitas unikalus, išskirtinis kūrinys, man šių metų Kanų kino festivalyje palikęs giliausią įspūdį – Kim Ki-Duko „Arirang“. „Arirang“ – tai korėjiečių liaudies daina, bylojanti apie vienatvės ir skausmo, kančių persunktą tapatumą. „Arirang“ – tai Kim Ki-Duko rauda.

Ne kartą ekrane šią poetišką dainą atliekantis nepakartojamo talento režisierius atveria savo dvasios gelmes. Filmo „Arirang“ žanras unikalus ir praplečiantis kino ribas – tai mokumentary augobiografija. Ši kinematografinė autobiografija pateikia unikalų menininko savistabos ir bendrai menininko institucijos apmąstymo bei šios institucijos kritikos pavyzdį.

Ne vienas Kim Ki-Duko gerbėjas filmu nusivylė, kadangi šis stilistika nė kiek nepanašus į ankstesnius jo kūrinius. Savo raiška „Arirang“ yra artimesnis videomenui nei kinui iš didžiosios raidės. Jei jūsų netrikdo maistą šlamščiančio ir gamtoje besituštinančio menininko vaizdas, jei menininko interviu su savo šešėliu ir su savo paties atvaizdu ekrane jus intriguoja, tuomet šis filmas kaip tik jums.

Man šis filmas paliko gilesnį įspūdį nei L. von Triero skandalas. „Arirang“ režisieriui pelnė pagrindinį „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą.

Dėmesys socialinėms temoms

Visiškai kitomis stilistinėmis priemonėmis ir kitu kampu menininko (tiksliau – artisto) temą ekrane pristatė Lietuvos žydų kilmės režisierius Michaelas Hazanavicius filme „Artistas“ (angl. „The Artist“).

Pagrindinio vaidmens atlikėjui Jeanui Dujardinui ši juosta atnešė geriausio aktoriaus apdovanojimo šlovę. Pagarbos režisieriui jausmą kelia filmo „Artistas“ vientisumas ir  išsikelta originali užduotis – 2011 m. sukurti nebylų juodai baltą filmą.

Nors žiuri, kurioje dominavo aktorystės amato atstovai, Aki Kaurismäki filmui „Le Havre“ jokio apdovanojimo neskyrė, šis kūrinys – taip pat ypatingas.

Anot režisieriaus, Europos kinas skiria nedaug dėmesio nuolat prastėjančiai ekonominei, politinei ir, kas yra svarbiausia, moralinei krizei, kurių padarinys – neišsprendžiama pabėgėlių į ES šalis problema. „Atsakymo, kaip išspręsti susidariusią situaciją, neturiu, tačiau norėjau bent šiuo nerealistiniu filmu vienaip ar kitaip imtis šios temos“, – aiškino suomių režisierius.

Garsūs savo socialinių temų ekranizacijomis broliai Jeanas-Pierre ir Lucas Dardenne už filmą „Vaikėzas su dviračiu“ (pranc. „Le Gamin au Vélo“) gavo festivalio „Grand Prix“, kurį šiemet žiuri padalijo dviem filmams. „Grand Prix“ už filmą „Kartą Anatolijoje“ (angl. „Once upon a Time in Anatolia“) taip pat gavo turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas, Lietuvos žiūrovams žinomas filmais „Klimatai“ ir „Trys beždžionės“.

Nugalėjęs. Ar pelnytai?

Nevienareikšmiškai vertintinas pagrindinį apdovanojimą – „Auksinę palmės šakelę“ – pelnęs Terrence'o Malicko filmas „Gyvenimo medis“. Holivudo žvaigždynu pasipuošusiam, vizualiai ypač profesionaliai nuotaikas perteikiančiam filmui akivaizdžiai pritrūko vientisumo.

Juostos prasmių gelmes drumstė pigi „gyvenimo filosofija“, tiesmukai išsakoma už kadro įskaitytu tekstu. Neapleidžia įspūdis, kad kai kurių filmo scenų galima buvo ir atsisakyti.

Šeimos dramą, kuomet žūsta jaunas karinę tarnybą einantis sūnus (ir brolis), režisierius siekia perkelti į universalų lygį pasitelkdamas ne vien už kadro skaitomą tekstą, bet ir kompiuterinės grafikos priemones: vaizduojamos planetų konsteliacijų, abstrakčių amorfiškų formų judesys... Dideliame ekrane visai gražu į tai pažiūrėti, tačiau 138 minutės prailgsta.

„Gyvenimo medis“, kaip ir „Melancholija“, padalijo kritikus į dvi nesutariančias dalis. Kad ir kaip būtų, gal būtent šis nuomonių išsiskyrimas ir taps žiūrovų susidomėjimo varikliu.

(Ne)įvertintos moterys

Dar prieš prasidedant festivaliui, oficialiuose Kanų kino festivalio pranešimuose buvo girdėti noras „pasitaisyti“ dėl anksčiau per menkai skirto dėmesio moterims režisierėms. Festivalio vadovybė šiemet džiaugiasi „net“ keturių moterų režisierių filmais, įtrauktais į konkursinę programą.

Vienai iš moterų režisierių – Maïwenn – už juodąją komediją „Policija“ pasisekė gauti „Žiuri apdovanojimą“. Režisierė per oficialiąją Kanų kino festivalio uždarymo vakarienę krykštavo ir garsiai reiškė savo džiaugsmą. Dinamiškoje juodojoje komedijoje „Policija“ vaidina nemenkas būrys prancūzų komikų. Filme vaizduojamas kasdienis Prancūzijos policijos Nepilnamečių apsaugos padalinio darbas. Filmo veikėjų iššūkiai – pedofilija, nepilnamečių dalyvavimas nusikaltimuose, šeimos narių išnaudojimas, benamių vaikų globos užtikrinimas ir kt. Darbas įtemptas ir šiame filme vaizduojamas kaip kupinas juodojo humoro. „Žuri apdovanojimas“ šiam filmui – užtarnautas įvertinimas.

Šiek tiek nustebino tai, kad kitos režisierės Lynne Ramsay filmas „Turime pasikalbėti apie Keviną“ nesulaukė jokio žiuri dėmesio. Filmas taip pat gilinasi į socialinių saitų funkcijas visuomenėje ir šių funkcijų trikdžius. Dėmesio centre – motinos ir sūnaus meilė, ar, tiksliau, šios meilės stygius. Filmas puikiai atskleidžia vidinius veikėjų išgyvenimus ir pagrindžia išgrynintas veikėjų tarpusavyje iki triuškinamos kulminacijos augančias įtampas.

Julios Leigh filmas „Miegančioji gražuolė“ (angl. „The Sleeping Beauty“) šaltas ir savitai intriguojantis. Šis filmas, kaip ir „Turime pasikalbėti apie Keviną“, pasakoja apie meilės stygių. Tik pažiūrėjus filmą iki galo atsiskleidžia svarbiausia lakoniška pagrindinė mintis – meilės stygius prilyginamas mirčiai. Juntama ir feministinė J.Leigh pozicija.

Visai kitokį nei Europos moterų režisierių darbą Kanų konkursinėje programoje pristatė japonų menininkė Naomi Kawase. Jos filmas „Hanezu no tzuki“ šiuolaikiniame kontekste pasakoja japonų tautos gimimo sakmę. „Hanezu“ reiškia raudonos spalvos atspalvį. Šio atspalvio pavadinimas minimas dar VIII a. japonų poezijoje. Teigiama, kad raudona – tai spalva, kurią žmogus pažino pirmiausiai. Japonijoje ji asocijuojama su krauju, liepsna, saule. Filmas poetinėmis priemonėmis gilinasi į gimimo ir mirties, civilizacijos vystymosi ir gamtos bei pačios būties slėpinius.