Berlynas ryja žmones. Kartais atrodo, kad atvykusius svečius jis kaip tėvas apglėbia didelėmis rankomis, prispaudžia prie plačios krūtinės ir nebenori paleisti. Tereikia atvykėliui čia pagyventi porą mėnesių ir jis tampa šio kiekvieną dieną augančio ir besikeičiančio miesto dalimi, pamažu pats panori jam dovanoti dalelę savęs.

Berlyną nuo seno mėgsta menininkai – dažnai atkeliavusieji net ne iš Vokietijos. Užtenka čia pavaikštinėti gerą pusvalandį, kad įsitikintum, jog meno Berlyne yra visur: ant šviesoforų lempų išpaišytos širdys, ant stulpų priklijuoti šmaikštūs ranka rašyti rašteliai, namus puošia milžiniški profesionaliai sukurti piešiniai.

Nenuostabu, kad prie šio miesto atmosferos kūrimo prisidėję ir mūsų tautiečiai. Adomas Žudys – vienas iš jų. Atvykęs į Vokietijos sostinę prieš pusantrų metų, ją iškart pamilęs menininkas šiandien – aktyvus Berlyno kūrimo proceso dalyvis.

Verslą išdavė dėl meno

"Lietuvą mylime iš tolo", – šypsosi A.Žudys. Dar studijuodamas verslo administravimą Klaipėdoje jis pradėjo domėtis vizualiniu menu. Būdamas pirmakursis vaikinas ant marškinėlių išpurškė pirmąjį savo trafaretą.

Tada ir prasidėjo dvigubas jo gyvenimas: ryte – studijos, po pietų – darbas, palinkus prie pjaustomų lapų. Vaikinas užsiima Lietuvoje tik pradedančia populiarėti gatvės meno atšaka – trafaretų piešimu, daugumai geriau žinomu "stencil" pavadinimu.

Trafaretai – sena piešimo ant sienų forma. Pirmuosius trafaretus padarė dar akmens amžiaus žmonės, urvuose spaudę savo rankų atspaudus. Šiuolaikiniai trafaretai, daromi dažais išpurškiant iš popieriaus išpjaustytą formą, išpopuliarėjo aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Prancūzijoje – kaip atsakas į Amerikoje atsiradusius grafičius.

Pastaroji gatvės meno šaka vis dar populiaresnė nei trafaretai – ši aplinkybė ir paskatino A.Žudį ja susidomėti.

"Trafaretus nusprendžiau daryti būtent dėl to, kad jie nėra labai populiarūs. Be to, man patinka sėdėti ir kelias valandas be sustojimo pjaustyti trafaretą. Kartais daug įdomiau išpjaustyti formą, nei ją išpurkšti ant sienos ir pamatyti, kaip atrodo rezultatas, – sako vaikinas ir pastebi: "Tiesa, tai – sunkus užsiėmimas, todėl tiek grafičių, tiek ir trafaretų purškimu užsiima jauni žmonės, turintys daug noro ir tam galintys skirti pakankamai laiko. Tai jie daro dėl savo malonumo, nes tikėtis finansinės naudos nereikia."

Dirbti legaliai – ramiau

Pirmąjį savo trafaretą ant marškinėlių išpurškęs vaikinas suprato, kad tą patį gali padaryti ir ant drobės. Ilgą laiką tuo jis ir užsiėmė. Tik vėliau įsidrąsino purkšti didesnius piešinius ant namų sienų.

Dar studijuodamas universitete, A.Žudys žinojo, kad nori dirbti kultūros srityje, o tai Lietuvoje jaunam, daug patirties neturinčiam žmogui padaryti būtų buvę ypač sunku. Be to, žmonių požiūris į gatvės meną Vokietijoje esąs daug liberalesnis: čia, net ir centre, daug išpaišytų sienų. Berlyniečiai sugebėjo gatvės meną įsileisti į savo miestą ir tai tapo visumos dalimi, atspindinčia Berlyno kultūrą ir estetiką.

Lietuvoje A.Žudys visada dirba tik gavęs leidimą. "Taip dirbti lengviau. Nereikia galvoti apie galimus nemalonumus. Kai kuriu, noriu susikoncentruoti tik į darbą", – sako jis, pastebėdamas, kad sulaukia ir specialių klientų užsakymų. Dažnas nori įsigyti priešinių ant drobės, kiti – pagyvinti nuobodžią kambario sieną.

Vaikinas su džiaugsmu prisimena, kaip jam, vos tik pradėjus purkšti trafaretus ir dar neturint daug patirties, Šiaulių jaunimo centras patikėjo dviem didžiuliais piešiniais papuošti patalpas.

Lemtinga kelionė į Italiją

Baigęs studijas, Adomas patraukė į užsienį – kad įgytų patirties. Apie Berlyną tuomet daug nežinojęs, tačiau jį viliojo galimybė praktikuotis miesto centre įsikūrusioje galerijoje "Direktorenhaus". Galerijoje, kurioje eksponuojami tradicinio ir alternatyvaus meno darbai, A.Žudys dirbo projektų vadovu. Jo darbas buvo bendradarbiauti su menininkais ir klientais.
Atlikdamas Vokietijoje praktiką, trafaretų kūrėjas taip pat turėjo galimybę du kartus lankytis Italijoje organizuojamame gatvės meno festivalyje.

"Per antrą kelionę į Italiją susitikau su savo mėgstamiausiais trafaretų kūrėjais, italų menininkų pora Orticanoodles, kurių darbus sekiau nuo 2009-ųjų. Ne tik su jais susipažinau, bet ir padėjau jiems kurti 15 m aukščio Italijos partizanės trafaretą. Tai buvo puiki galimybė išmokti gaminti didelio formato trafaretus", – džiaugiasi jis.

Italijos menininkai lietuviui padarė didelę įtaką. Vaikinas sako, jog apsilankęs šioje pietų šalyje ir iš arčiau susipažinęs su jos menininkais dar kartą įsitikino, kad pasirinkdamas šią meno šaką nesuklydo.

Tiltų nesudegina

Po pusmetį trukusios praktikos "Direktorenhaus" lietuviui buvo pasiūlyta pasilikti galerijoje, tačiau nusprendęs, kad administracinis darbas – ne jam, A.Žudys įsidarbino lietuviams priklausančiame alternatyviosios kultūros klube "Panke".

Šiandien vaikinas džiaugiasi tiek gyvenimu Berlyne, tiek ir naująja darbo vieta. Čia jis turi studiją, gali kurti didelius trafaretus. Klubo savininkai tiki jauno menininko talentu ir skatina jį kurti toliau. Atrodo, kad jam padeda ir pats Berlynas. "Čia labai daug meno, įkvėpimo, motyvacijos mokytis ir tobulėti", – sako jis.

Pernai Vokietijos sostinėje A.Žudys jau surengė dvi savo darbų parodas.  "Tikiuosi, kada nors parodą pavyks surengti ir Lietuvoje", – viliasi vaikinas. Tik grįžti visam laikui į gimtinę jis kol kas neplanuoja: vis dar mano, kad susirasti patinkantį darbą būtų sunku. "Nebent pasitaikytų proga dalyvauti kokiame nors projekte, sukurti ką nors gražaus. Tada galimybės grįžti neatmesčiau", – sako jis. O kol kas lietuvio kūriniai puoš jį, rodos, su džiaugsmu priimančio Berlyno sienas.