Pajamų nelygybės mažinimas – vienas iš dabartinių Vyriausybės  prioritetų.  Ar turi valstybė perskirstyti pajamas, atimdama jas iš pertekusių (ir kiek jų atimti) ir atiduodama   stokojantiems – ko gero, pati ryškiausia ekonominių pažiūrų takoskyra tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Bet ir žmonės, nelaikantys savęs nei kairiaisiais, nei dešiniaisiais, turi skirtingus požiūrius.

Mokslininkai yra nustatę, kad nuostata, ar reikia perskirstyti pajamas, priklauso nuo įvairių veiksnių. Pirma, nuo paties nuomonės turėtojo asmeninės patirties: vargai ir nelaimės neretai atima viltį ir tikėjimą savo jėgomis, todėl jų patyrę žmonės palankiau vertina idėją, kad nelaimėliams turi padėti tie, kurie gyvena sėkmingiau. Antra,  nuo tos nuomonės turėtojo lūkesčių, kokios jo pajamos bus ateityje. Trečia, svarbūs kultūriniai skirtumai:  individualizmą vertinančiose kultūrose manoma, kad atimti iš besistengiančių ir atiduoti pritingintiems – nesąžininga. Ketvirta, žmonių pažiūras veikia indoktrinuotos ideologinės vertybės (pavyzdžiui, komunizmo lygiava) ir pan.

Dar nustatyta, kad subjektyvus žmonių suvokimas, kiek yra skurstančių, įvairiose šalyse nesutampa su oficialia statistika. Kelno universiteto tyrėja Judith Niehues neseniai paskelbė tyrimo rezultatus, kurie rodo, kad Europos šalyse (net ir, atrodo, didžiausią dėmesį socialinei politikai skiriančiose  Skandinavijos šalyse) žmonės mano, kad nelygybė yra didesnė (skurstančių žmonių daugiau) negu yra iš tikrųjų, tuo tarpu JAV – priešingai, kad mažiau. Didžiausi skirtumai tarp objektyvios ir suvokiamos nelygybės fiksuojami  Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Net ir tose iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, kuriose objektyviai apskaičiuota nelygybė nėra didelė (Vengrijoje, Slovėnijoje), visuomenė įsitikinusi, kad ji yra milžiniška. Tyrimo autorė kaip galimas šio nesutapimo priežastis nurodo žemą pragyvenimo lygį (net ir tie, kurie statistiškai turėtų priklausyti nebe skurstančiųjų grupei, mano pajamas esant nepakankamas) ir socialistinę praeitį (ideologiją). 

Pabandėme atlikti supaprastintą įsivaizduojamos ir oficialios pajamų nelygybės analizę Lietuvoje. Pagal „Sodros“ pateikiamus duomenis galime nustatyti, kaip pasiskirstę mūsų gyventojai pagal pajamas, nuo kurių mokamas socialinio draudimo mokestis.  Yra įvairių metodikų, kaip padalinti visuomenę į grupes pagal pajamas. Pagal cituojamos tyrėjos metodiką pirmoji grupė – tai tie, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, t. y. kurių pajamos mažesnės negu 60 proc. vidutinių pajamų. Remiantis tyrimo metodika, būtent šios grupės žmonių, kurių pajamos per mažos net ir minimaliems poreikiams patenkinti, dydis, palyginti su kitomis grupėmis, ir laikomas pagrindiniu pajamų nelygybės kriterijumi.  Pirmajai grupei priskiriame tuos, kurių vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) buvo mažesnės negu 60 proc. vidurkio (medianos), arba maždaug 1 000 litų. Šiai grupei priklauso penktadalis (20 proc.) apdraustųjų socialiniu draudimu. Antra, trečia ir ketvirta grupės pagal šią metodiką priskiriamos vidutinių pajamų kategorijai tiriamoje  visuomenėje. Darbo užmokesčio rėžiai yra atitinkamai 1 001–1 500 litų, 1 501– 2 000 litų ir 2 001–3 000 litų.  Šioms grupėms kartu sudėjus priskiriama 57 proc. socialinio draudimo mokesčiu apmokestinamų pajamų gavėjų Lietuvoje. Penktoji ir šeštoji grupės – tai tie, kurie gauna didesnes pajamas (atitinkamai 3 001–4 000 litų ir 4 001–5 000 litų).  Tokių Lietuvoje – 16 procentų. Septintajai grupei priskiriami turtingieji, kurių vidutinės mėnesio pajamos didesnės negu 5 000 litų. Tokių Lietuvoje yra maždaug 7 procentai.

SEB banko analitikų parengto leidinio „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“ pristatymo renginyje atlikome apklausą, kaip pajamų nelygybę įsivaizduoja šio pristatymo dalyviai. Rezultatai parodė, kad respondentų vertinimai labai nedaug skiriasi nuo oficialiosios statistikos. Apibendrinti rezultatai rodo, kad per mažų pajamų gavėjų grupei priskiriama 22 proc. žmonių, vidutinių pajamų grupei – 52 proc. žmonių, didesnių pajamų – 19 proc. ir labai didelių – 6 proc. Apklausos dalyviai visgi linkę šiek tiek pervertinti per mažas pajamas gaunančiųjų dalį, nuvertinti vidutinių pajamų gavėjų grupę ir pervertinti didesnių pajamų gavėjų dalį.

Tai, kad kas penkto žmogaus darbo veiklos pajamos nepadeda išsiropšti ir skurdo, nedžiugina. Visgi, palyginus 2010 ir 2014 metų oficialius duomenis, matyti, kad prieš ketverius metus per mažas pajamas gaunančių asmenų grupė buvo didesnė negu visos kitos grupės. Į ją pateko 33 proc. apdraustųjų. Per ketverius metus per mažas pajamas gaunančiųjų dalis sumažėjo 13 proc. punktų, tuo tarpu dideles pajamas gaunančių žmonių dalis nepasikeitė (23 proc.). Padidėjo vidutines pajamas gaunančių asmenų dalis. 2010–2014 metų pokyčiai prieštarauja vyraujančiai minčiai, kad, augant ekonomikai, pajamų atotrūkis tarp turtingų ir skurstančių žmonių didėja. Tačiau mūsų tiriamuoju atveju analizuojame tik draudžiamąsias pajamas, kurias daugiausia sudaro darbo pajamos, o didelių pajamų gavėjų grupei priskiriame ir tuos, kurių pajamos 5 001 ir 50 001 litas. Taip pat neanalizuojame, kaip kinta kapitalo turėtojų pajamos ir turtas.

Kas lėmė tokį draudžiamųjų pajamų nelygybės mažėjimą? Kaip labiausiai tikėtinas priežastis nurodytume minimalaus darbo užmokesčio didėjimą ir bendrą ekonomikos atsigavimą. Mažinti skurstančiųjų dalį perskirstant darbo pajamas reikštų daugiau apmokestinti tuos, kurie uždirba  vidutines ir šiek tiek didesnes pajamas, t. y. du–tris, kartais ir keturis–penkis tūkstančius litų (neatskaičius mokesčių) per mėnesį. Vargu ar didžioji dalis visuomenės palaikytų tokią darbo pajamų perskirstymo idėją.

Pajamų perskirstymo idėją labiau palaiko visuomenės, kurios mano, kad pajamų dydis labiau priklauso nuo sėkmės, o ne nuo pastangų. Tačiau toks požiūris tampa savaime išsipildančia pranašyste: jei tikime, kad pajamų (darbo) dydis labiausiai priklauso nuo neprognozuojamos sėkmės, dedame mažiau pastangų, o tada tikrai pajamų dydis mažiau priklauso nuo pastangų, o daugiau nuo sėkmės. Bet bendras pajamų katilas tokiu atveju irgi bus mažesnis.