2016-ieji. Vasara. Man 20 metų. Ilgąja riedlente per JAV keliauju vienas. Esu Denveryje, Kolorado valstijoje. Bet. Kartais pasitaiko ne itin malonių patirčių. Taip ir nutiko tą kartą, kai pasiekiau Denverį. Per „Couchsurfing“ platformą (per kurią galima trumpam apsistoti nakvynei pas vietinius, per šią platformą susiradau nemažai draugų, su kai kuriais bendrauju iki šiol) radau iš pažiūros labai fainą šeimininką, vardu Dan’as. Pas jį apsistoję žmonės buvo palikę labai daug gerų atsiliepimų, todėl nusprendžiau artimiausias dvi dienas praleisti jo namuose.

Jis man aprodė savo namus, pasakė, kad galėsiu miegoti svetainėje ant sofos. Tuomet pasiūlė prisijungti einant su juo ir jo draugais į barą. Ten susitikom su gal septyniais jo draugais, visi buvo puikiai nusiteikę. Jis pasisiūlė nupirkti man alaus. Sutikau. Šiaip aš nelabai mėgau alkoholį, bet būdamas JAV supratau, kad alus ten kaip socialinis draugiškumo gestas. Atsisakyti – nelabai gražu.

Iš to baro ėjome į kitą, tada – dar į kitą, kuriame jis taip pat statė man alaus, net neklausęs. O aš iš mandagumo gėriau. Čia geras pavyzdys niekuomet nedaryti nieko tik iš mandagumo. Nenori – nedarai, ir taškas. Bet tuo metu aš nenorėjau pasirodyti nedėkingu svečiu.

Išgertas alaus kiekis viršijo visus mano limitus, jaučiausi laaaabai apsvaigęs ir girtas. Grįžome pas Dan’ą į namus. Kartu su mumis buvo dar du jo draugai, kurie suko žolės suktinę. Pasiūlė parūkyti kartu. Aš vėl iš mandagumo neatsisakiau. Parūkius man pasidarė bloga, sukosi galva.

Kai pasakiau Dan’ui, kad noriu eiti miegoti, jis atsakė: „Sakiau, kad galėsi miegoti ant sofos, bet kaip matai, svečiuose yra dar du draugai ir ant sofos miegos jie…“ Tada pasiūlė: „Mano miegamajame yra labai didelė lova, ir jeigu tau nieko baisaus miegoti vienoje lovoje su manim, gali miegoti ten.“

Šis pareiškimas-pasiūlymas man pasirodė šiek tiek keistas, bet ne tiek keistas mano apsvaigusiai galvai, kad nesutikčiau. Pagalvojau, kad nieko blogo neatsitiks, tad sutikau. Be to, man jau buvo tikrai per sudėtinga vyniotis savo miegmaišį.

Kartais girdžiu vyresnius žmones sakant: „Mano laikais tokių nesąmonių nebuvo.“ Buvo, mielas drauge.

Atsiguliau į lovą ir apėmė toks jausmas, kad ją kažkas suko šviesos greičiu. Bandžiau užmigti, bet prie manęs atsigulė Dan’as ir pradėjo kabinėtis. „Gali papasakot daugiau apie savo keliones? – paklausė jis ir pradėjo liesti ranka mano petį ir ranką. Atsakiau, kad man bloga ir noriu užmigti.

„Nu bent kažkiek papasakok!“ – ir pradėjo dar stipriau, jau taip labiau nei draugiškai liesti mano rankas, tada šonkaulių sritį, pilvą.

Aš ne iš karto supratau, kas darosi. Man pasidarė labai baisu ir mano kūnas tiesiog sustingo.

Nebegalėjau pajudėti. O jis nenustojo prie manęs lįsti. Per sekundę turėjau sugalvoti, ką daryti. Negalėjau naudoti fizinės jėgos, nes jis už mane buvo daug stipresnis. Bet negalėjau nedaryti nieko. Jis toliau lindo prie manęs.

Pagalvojau: gerai, mano rankos gan silpnos, bet kojos tikrai stiprios, tad galiu pradėti spardytis. Bet tada jis mane išmes iš namų. O dabar vidurys nakties, esu didmiestyje, galima sakyti, be pinigų ir dar stipriai apsvaigęs.

„Nelįsk, atstok!!!“ – kiek įmanoma garsiau sušukau, kad išgirstų ir už sienos miegantys draugai.

„Gerai, gerai… kas tau yra…“ – atsakė jis, prunkšdamas patraukė nuo manęs rankas ir nusisuko į kitą pusę.

Mano kūnas liko sustingęs, galvoje pradėjo suktis įvairūs scenarijai. Ar jis prie manęs nebelįs ir tiesiog užmigs? Ar, jeigu liksiu lovoje, jis vėl pradės kabinėtis?! Ką daryti?!

Suvokiau, kad nebegaliu čia likti. Palaukiau, kol jis užmigo, ir, sukaupęs visas jėgas, kuo įmanoma tyliau išsiropščiau iš lovos, nuėjau į virtuvę ir, išsivyniojęs savo miegmaišį, atsiguliau. Nepavyko iš karto užmigti, nes kūnas dar buvo apimtas šoko. Supratau, kad arba turiu dingti iš šių namų dabar, arba pamiegoti bent kelias valandas, išsiblaivyti ir tada tyliai nešdintis. Tuo labiau kad jis pats buvo girtas, gal ryte net neprisimins, kas įvyko?

Taip ir padariau. Pamiegojau gal iki 7.30 val. ryto. Jis ir jo draugai dar miegojo. Tyliai susikroviau daiktus ir dingau iš tų namų. Daugiau nei jo, nei tų jo draugų nebemačiau.

Po šio įvykio supratau, ką patiria moterys, kai prie jų kabinėjasi vyrai. Nesvarbu kokiu lygmeniu. Dažnai galima nujausti žmogaus intenciją iš karto. Ir tai yra be galo nemalonu, nesaugu ir gėda.

Taip pat supratau, kad kabinėjimasis nepriklauso nuo lyties. Priekabiauti gali ir vyrai prie vyrų. Ir moterys prie vyrų, ir moterys prie moterų.

Esu girdėjęs visokių istorijų. Apie jas labai gėda ir nejauku kalbėti. Bet kartais reikia. Dėl švarumo, edukacijos ir paleidimo.

Ne viena draugė yra pasakojusi, kaip, vėlai vakare einant per miestą vienai, kabinėdavosi vyrai. Tokie įvykiai yra tapę vos neįprastu reiškiniu.

Tačiau turiu ir vyrų draugų, kurie išgyvenę ne tik kad panašias istorijas, kaip mano, bet ir yra tokių, kuriems pasibaigė daug blogiau nei man. Ir tai jiems paliko traumą visam gyvenimui. Asmeniškai žinau tokių atvejų, bet kadangi esu prižadėjęs tai laikyti paslaptyje, nepasakosiu.

Dar svarbu paminėti, kad čia nesvarbi šalis, valdymo struktūra ir pan.

Kartais girdžiu vyresnius žmones sakant: „Mano laikais tokių nesąmonių nebuvo.“

Buvo, mielas drauge.

Žinau žmonių, prie kurių kabinėjosi ir sovietmečiu, ir jau laisvoje Lietuvoje. Tais „tavo laikais“ tiesiog nebuvo interneto ir feisbuko, kur žmonės galėtų dalytis, todėl tu apie tai nežinai.

Tik noriu, kad žinotumėte, kad atsitinka visaip ir, jeigu matote, kad kažkas prie ko nors kabinėjasi, jokiais būdais netylėkite. Kalbėkite. Garsiai. Tokių priekabiavimų viešas pastebėjimas gali padėti išvengti didžiausių traumų.