Quantcast

Per daug nesitikint iš kino

Praėjus kino festivaliui „Scanorama“, norisi pasidžiaugti – šįmet ji neįtikėtinai gera, nes dar atmintyje neišsitrynė, kai, regis, prieš trejus ketverius metus, lankant kino festivalių filmus, neretai tekdavo nusivilti – filmai būdavo tiesiog prėski: ne patys blogiausi, bet ir tokie, kad, jų nepamačius, nieko neprarandi, o galbūt ir nuveiki kažką reikalingesnio. Buvo akivaizdu, kad filmų kūrėjai alksta gerų scenarijų, mėgina kažką kurti tarsi iš nieko, deja, apie nieką – nei jaudulio, nei maišto, nei kūrybiškumo ar aistros.

Gali būti, kad tai susiję su politika ir ideologijomis, kurioms kinas iš visų menų paklūsta pirmas jau vien dėl lengviausio vartotojų užkariavimo. Galbūt pageidavimus pildė vidutiniški, bailūs kūrėjai, o gal buvo ir kitų priežasčių, nes ir dabar drąsiam, atviram menui yra sunku, o kartais ir neįmanoma – įsivyravo patogumo religija, dėl komfortiško gerbūvio praktiškai visi nė nesvarstydami užmerkiame akis: visiems gerai ir patogu. Jei ne visiems, tuomet ypač reikia užsimerkti, kad taip atrodytų, ir kad pačiam būtų patogu. Tik kartais (ir visai ne kartais) pasipila tulžis ir agresija socialiniuose tinkluose, bet ir tai toji, kuri yra patogi lietis.

Kino festivaliai savo filmais savotiškai atskleidžia, kokia energija sklando kūrybinėje plotmėje, nes meno kūrėjai reaguoja kur kas jautriau ir paprastai esmines problemas kelia pirmieji. Taigi ir šiųmetė „Scanorama“ atskleidė, kad pasaulis tarsi skilęs į dvi puses: vienoje jų sėdi nė nematantys skilimo, kitoje – vieni nedrąsiai, kiti jau visai aiškiai, nors ir metaforomis, kalba apie tai, apie ką lig šiol buvo tylima. Kūrybos laisvė arba randa kitų formų, arba įrodo, kad yra galingiausia jėga.

Pasaulis tarsi skilęs į dvi puses: vienoje jų sėdi nė nematantys skilimo, kitoje – vieni nedrąsiai, kiti jau visai aiškiai, nors ir metaforomis, kalba apie tai, apie ką lig šiol buvo tylima.

Net holivudinio tipo filmas „Prasti reikalai“ (rež. Yorgosas Lanthimosas), reikia pripažinti, – įdomi pramoginė kino juosta, kurios puikus scenarijus. Buvo galima gėrėtis naujausiais technologijų pasiekimais, fantastikos elementais, aktorių talentu, o svarbiausia – kūrybiškumu, kai filmo neklampina nei banalybės, nei stereotipiniai štampai ar nuspėjamas scenarijus. Filmas gyvas, intensyvus, neleižiantis nuobodžiauti nė sekundės ir, galima teigti, patiks praktiškai visiems, o tai išties be galo reta. Aukščiausios prabos pramoga, o papramogauti juk norime visi.

„Anselmas – laiko gaudesys“ (rež. Wimas Wendersas) jau visai kas kita, tai taip pat puikus, ypatingas filmas ir net su 3D efektu, tačiau jau ne kiekvienam, nes ir iš salės išėjo nemažai žiūrovų, galbūt, kad nesidomi menu, mat filmas apie vieną garsiausių pasaulio dailininkų Anselmą Kieferį. Ypač vertingas filmas besidominčiam menu ar jį kuriančiam, tiesiog dėl konteksto, orientacijos, kas ir kokio lygio sukuriama pasaulyje, kad neapimtų nepripažinto genijaus sindromas, niekur nevedantis ir provincialus, kai kur kas geriau turėti sveiką nuovoką ir žinojimą. Susipažinus su A. Kieferio kūryba, pasidaro aiškiau, svarbiausia – realiau, galima su(si)dėlioti save ir savus į lentynėles be pretenzijų ar apmaudo. Nuostabu, kad pasaulyje yra tokių menininkų.

Labiausiai nurautas filmas, žinoma, „Daaali“, kaip ir ekscentriškasis Salvadoras Dali, o ir panašius filmus kuriantis prancūzų režisierius Quentinas Dupieux. Beje, tai nėra biografinis filmas apie S. Dali, o labiau ekscentriškąjį menininką atitinkanti improvizacija. Filmas pačiam Salvadorui, greičiausiai, būtų patikęs, nors ne vieną linijinio aiškaus pasakojimo norintį žiūrovą papiktino. Tiesą sakant, papiktintas žiūrovas filmo režisieriui labai patiktų, greičiausiai jis to ir siekė savo kūrybine žaisme, kuri lydi dar ir po filmo. Tačiau žiūrovo labai rimtu veidu išties kažkiek gaila, gal todėl būtent po šio režisieriaus filmo kai kurie žiūrovai buvo pamaloninami dovanomis.

„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ – na, vien filmo pavadinimas nuostabus, tačiau nuostabus ir, iš „Scanoramos“ jau žinomas, puikus rumunų kino kūrėjas Radu Jude, ne veltui jo kūryba rumunai didžiuojasi, visi filmai pelno pasaulinį pripažinimą, o šis pristatytas „Oskaro“ apdovanojimams. Drąsus, maištingas, provokuojantis, intelektualus, keliantis daugybę apmąstymų ir diskusijų – tai filmas, kurio nepamačius jau kažką esminio prarandi ir ne tik dėl kino, o kur kas plačiau. Fantastiškas pagrindinės aktorės Ilincos Manolache darbas, kuri savo interviu yra atskleidusi, kad daugybėje vietų režisierius jai leido improvizuoti ir apskritai ji kaip ir nevaidino, buvo pasirinkta kaip tipažas, kuriam reikėjo būti savimi. Beje, tai nelengva, labai dažnai mes patys savo noru prisiimame vieną ar kitą vaidmenį (kaukę), iš I. Manolache’ės sklido tikrumas, stiprios, įdomios asmenybės jėga.

Išvardyti „Scanoramoje“ matyti filmai, kurių pamiršti neįmanoma, jie lieka atmintyje ir verčia toliau domėtis režisierių kūryba. Buvo ir kiek tykesnių, bet taip pat labai gerų. Pavyzdžiui, filmas „Hipnozė“ (rež. Ernstas De Geeras) arba to paties Quentino Dupieux „Janikas“. Filmą „Jaunystė“ (rež. Wang Bingas) ne veltui programos rengėjai pristatė kaip būtiną pamatyti, turbūt, kad įvertintumėme savo gerbūvį ir daugiau žinotume, kas yra po etikete „Made in China“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Feja

Feja portretas
Ačiū, geras straipsnis, buvo įdomu ir naudinga.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Savivertės nuospaudos
    Savivertės nuospaudos

    Šiandien „Eurovizijoje“ nuskambės lietuviškai atliekama daina, pakėlusi visą Malmės areną ant kojų. Koks pasididžiavimas sava kalba! Nereikia nė 1,3 mln. eurų, už kuriuos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ketina stiprint...

    3
  • Skaitymo pagirios
    Skaitymo pagirios

    Skaudėjo galvą, nes gegužęs 7 d., kaip ir kasmet, buvo švenčiama Knygos diena. Skaitytoja vėl padaugino – per daug prisiskaitė, nes be saiko varė iki paryčių. Tada prisiekė – daugiau nė puslapio, na, nebent tik savaitgaliais ir t...

  • Lauko išvietės paveldas
    Lauko išvietės paveldas

    Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...

    11
  • Auksinis aštuonetas
    Auksinis aštuonetas

    Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...

    2
  • Kodėl mes ne Amerika?
    Kodėl mes ne Amerika?

    Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...

    7
  • E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai
    E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai

    Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...

    6
  • Poetų ar miestų karas?
    Poetų ar miestų karas?

    Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...

    3
  • Kiekviena diena – lyg asilų šventė
    Kiekviena diena – lyg asilų šventė

    Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...

    21
  • V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas
    V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas

    Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui į klausimus „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau išsemta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vi...

    104
  • Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą
    Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą

    Savaitgalį teko praleisti Palangoje. Mero Šarūno Vaitkaus kvietimu teko dalyvauti Palangoje įvykusiame Europos brasbandų (varinių pučiamųjų orkestrų) čempionate. ...

    2
Daugiau straipsnių