Dėl senojo ir naujojo kalendoriaus skirtumų Vasario revoliucijos pradžia atitinka dabartinę kovo 7-ąją, o Spalio revoliucijos – lapkritį.

Tačiau istoriografijos keblumai nustelbia kalendoriaus permainas. 1917-ieji aiškiai yra svarbūs: Rusijos švietimo ministras Vladimiras Mendinskis juos pavadino svarbiausiu istoriniu įvykiu nuo Kristaus prisikėlimo. Planuojamas didelis paradas. Tiktai ką iš tikrųjų minės šiuolaikinė Rusija?

Galbūt Romanovų dinastijos žlugimą? Pirmojo pasaulinio karo skerdynių pabaigą? Trumpą šešių mėnesių politinės laisvės eksperimentą, vadovaujant Aleksandrui Kerenskiui? Ar negailestingų ir beprincipių Lenino ir Trockio triumfą bei vėlesnius septyni dešimtmečius trukusį komunistų valdymą?

Kiekviena iš šių sukakčių yra kebli. Jeigu džiaugiatės Romanovų žlugimu, tuo pačiu besąlygiškai pripažįstate, kad jų naudotas autokratijos, nacionalizmo ir ortodoksijos receptas vedė į aklavietę. Jis trukdė Rusijai tapti modernia, industrializuota šalimi su stipria viduriniąja klase ir nepriklausomomis institucijomis. Ši padėtis pernelyg panaši daugeliui mūsų dienų rusų, spaudžiamiems stagnuojančio ir griežto Putino režimo.

Kerenskis – irgi probleminis veikėjas. Jis kartu savo bendražygiais reformų šalininkais gali būti kritikuojamas dėl savo neveiksmingumo arba laikomas paprastu rūmų perversmininku. Vis dėlto kritikuodami jų idėjas aiškiai palaikytumėte jų varžovus.

Bolševikus girti itin sunku. Pašaliečiai gali labiausiai pabrėžti jų kraugerišką būdą. Tačiau Rusijos valdantiesiems svarbiausia visai kas kita. Bolševikų ekonominės idėjos buvo pragaištingos, taip pat itin egalitarinės ir puritoniškos. Šis akcentas opus šalyje, valdomoje ypač turtingų žmonių, liūdnai pagarsėjusių savo prabangiu gyvenimo būdu. Komunistai persekiojo Rusijos Ortodoksų Bažnyčią (dabartinė Putino režimo ideologinę tvirtovę). Jie taip pat tikėjo, kad reikia suteikti etninėms mažumoms teisę vartoti savo kalbas, o ši idėja dabartinės Rusijos požiūriu yra itin destrukcinė.

Vienas atsakymas būtų vertinti 1917-uosius neutraliai – kaip neramų istorinį laikotarpį, kurį dera tyrinėti ir apmąstyti, o ne triukšmingai šlovinti arba atgailauti. Būtent taip dauguma Europos šalių vertina savo senus ir skaudžius įvykius – pavyzdžiui, Reformaciją. Svarbiausia – ne stengtis išsiaiškinti, kad buvo teisus, o suprasti, kas nutiko, ir pasirūpinti, kad nebedarytume tų pačių klaidų.

Jeigu Kremliaus istoriokratai mėgintų šitaip elgtis, iškiltų virtinė kitų problemų. Jeigu vertinsite 1917-ųjų įvykius kaip neutralų studijų objektą, kodėl toks pats objektas negalėtų būti Didysis teroras, Molotovo-Ribbentropo paktas, sovietinės imperijos kūrimas po 1945 metų arba nesugebėjimas įvykdyti destalinizacijos po diktatoriaus mirties?

Labai nepatogu, kad atsakymų į šiuos klausimus galima rasti prie pat Kremliaus durų. Be to, jie netgi galėtų iškelti klausimų dėl ryšių tarp sovietinės KGB ir šiuolaikinių Rusijos saugumo tarnybų, Komunistų partijos slaptųjų fondų likimo po 1991 metų. Gali būti keliamas klausimas, kas 1999 metais organizavo daugiabučių namų sprogdinimus, itin parankiai įbauginusius Rusijos gyventojus ir padėjusius anksčiau niekam nežinomam ponui Putinui per kelis mėnesius tapti populiariausiu šalies politiku.

Galbūt lengviausias atsakymas – suversti visą kaltę užsieniečiams. Šios linijos laikomasi neseniai dienraščio „Komsomolskaja praveda“ paskelbtame straipsnyje, kuriame teigiama, kad Leninas, Trockis ir kiti tebuvo klastingų ir kištis mėgstančių (vokiečių ir britų) slaptųjų tarnybų įrankiai. Šiam aiškinimui stinga logikos, bet jis atitinka Kremliaus propagandos mašinos bendrąjį kursą: vaizduoti Rusiją kaip tvirtovę, apsuptą piktavalių ir meluojančių priešų.

Na, o aš kovo 7-ąją kelsiu taurę už drąsų, nors ir pasmerktą Kerenskį.

----------

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.