Quantcast

Kaip švęsti karo akivaizdoje?

Kokį vaizdinį prieš akis išvystate išgirdę faktą, kad šią savaitę yra minima Tarptautinė teatro diena? Galbūt sėdite prietemoje ir stebite scenoje vaidinančius ryškiai apšviestus aktorius, apdovanojimų ceremoniją per nacionalinę televiziją, o galbūt užuodžiate kurio teatro pastato autentišką kvapą. Kad ir kokį kiekvienas turime asmeninį santykį su šia data, ji sufleruoja, jog reikia švęsti. 

Nors tai yra viena konkreti – kovo 27 – diena, jai skirti renginiai šiemet Kaune, kaip niekada anksčiau, vyksta visą savaitę – nuo kaunietiškų apdovanojimų „Fortūnos“, įvykusių savaitės pradžioje, iki sekmadienį šiemet Europos kultūros sostine tapusiame Kaune vyksiančios „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos sekmadienį.

Šiemet švęsti kaip niekada sudėtinga. Jau praėjusiais metais, karantino laikotarpiu, buvo keblu tai daryti, o šiandien dar sunkiau, kasdien regint kraupius reportažus iš bombarduojamos Ukrainos, kur žudomi ne tik žmonės, bet naikinamas ir kultūrinis paveldas, kurio sąraše ir šimtamečiai teatrai. Kyla keistų anksčiau nekildavusių klausimų, kaip derėtų ar nederėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kyla noras iš naujo persvarstyti patį žodį „švęsti“ – ką iš esmės jis reiškia? Ir dar švęsti teatrą.

Siūlomų apibrėžimų galima surasti ne vieną: viena menininkų, kritikų, kitų kultūros atstovų dalis siūlo nepasiduoti nerimui, baimei ir tiesiog dirbti kasdienius darbus, organizuoti įprastus renginius, kūrybą laikant protestu; kiti skatina kuo dažniau lankytis teatre, kuris leidžia bent jau kuriam laikui užsimiršti, priešinantis slogiai atmosferai ir atgauti tai, kas yra bandoma iš mūsų atimti brangiausia, – laisvės pojūtį. Dar kiti susitelkia į pagalbą ukrainiečių kultūros lauko žmonėms ir suteikia apgyvendinimą ar pasiūlo darbo vietą, jusdami, kad juos vienija ne vien laisvės siekis ar žmogiškumas, bet ir meilė teatrui. Dar kiti pasiduoda kraštutinėms nuotaikoms – arba nereikalingumo, beprasmiškumo pojūčiui, arba apsimeta, kad nieko nevyksta.

Kokia teatro reikšmė buvo karantino metu kalbėta ne sykį, karo akivaizdoje ji tik stiprėja, teatras dar labiau mus skatina išlikti stiprius, saugoti ir skleisti žmogiškumą.

Svarstant apie šventės prasmę ir (ne)būtinybę šiuo sudėtingu laikotarpiu, atsitiktinai į rankas pateko Lietuvos tarpukario spauda. Joje galima rasti minimų įvairių tarptautinių dienų, net ir Tarptautinę taupymo dieną. Kas labiausiai patraukia dėmesį – atvirumas, priėmimas realybės tokios, kokia ji yra, ir labai konkretūs pasiūlymai, kaip derėtų paminėti vieną ar kitą dieną, spręsti opią problemą.

Pavyzdžiui, tame pačiame Tarptautinei taupymo dienai skirtame tekste rašoma: „Taupymas išdirba tvirtą žmogaus valią, nukala stiprų žmogaus būdą. Tas labai svarbu, nes tik stipraus būdo žmonės yra atsparūs kovoje dėl kultūriško ir medžiagiško savo tautos savarankiškumo. Mūsų šalis kultūriškai ir ekonomiškai atsilikusi. Kad pasivytume kitas ūkiškai ir kultūriškai turtingas šalis, turime dvigubai dirbti ir taupyti. Jei tik kiekvienas mūsų šalies gyventojas kiekvieną savaitę sutaupytų tik po 10 ct., tai per savaitę visa šalis sutaupytų 250 000, per mėnesį 1 mln. litų, per metus daugiau 12 mln. litų“ (Specialus tarptautinei taupymo dienai skirtas leidinys, publikuotas Kaune, apie 1930 m.).

Paradoksalu, tačiau perskaityti kone prieš šimtmetį parašyti žodžiai niekaip neišėjo iš galvos ir mąstant apie Teatro dienos šventę, kuri pradėta švęsti nuo 1962 m. Regis, šiandien esame stipresni kultūriškai ir ekonomiškai, tačiau vis dar juntamas atotrūkis nuo Vakarų Europos šalių. Labiau įsisąmonę šiuos žodžius galėtume būti kur kas turtingesni, ypač kultūriškai. Jeigu vietoje pinigų įrašytume matytų spektaklių pavadinimus ir per mėnesį pažiūrėtume bent po vieną spektaklį, rezultatai taip pat nustebintų.

Apie teatro naudą žmogui galima kalbėti ilgai, kalbant labai apibendrintai, kiekvienas spektaklis – čia ir dabar išgyvenamas kito žmogaus likimas, mokykla, kurioje mokomasi iš kitų dramatiškų klaidų, dalijimasi patirtimi, žiniomis, išmintimi, galbūt net ir atsakymais į egzistencinius klausimus. Kiek viso šio neįkainojamo turto galėtume sukaupti per metus ir metų metus, taip keisdamiesi patys ir keisdami šalies gyvenimą?! Atrodo, skamba banaliai, tačiau akivaizdu, kad tai vis pasimiršta, į pirmą vietą mums iškeliant švenčių pompastiškumą, neretai iššaukiančiomis išorinėmis priemonėmis, žinomomis pavardėmis ar tarptautiškai skambančiomis įmantriomis frazėmis, dirbtinai sukuriant renginio ar tam tikros datos vertę.

Tarpukario spaudoje galima aptikti ir kitų atvirų, inspiruojančių tekstų, skirtų kitoms progoms, ne konkrečiai kuriai nors tarptautinei dienai. Tarkim, švaros ar blaivybės dienoms. Neretai būdavo skelbiamos akcijos – savaitė blaivybėje ar tvarkingoje aplinkoje, panašiai kaip šiais metais turime teatrui skirtą savaitę. Keli įsiminę tekstai, aistringai akcentuojantys išorinės ir vidinės švaros svarbą, nors tiesiogiai ir nesusiję su teatru, skatina permąstyti paprastus ir puikiai žinomus dalykus.

Vienas autorių (pasirašęs A.R.) net siūlęs kultūrinti žmones pasitelkiant policiją. Kauno (kartu visos šalies) gyventojų kultūrą dienraštyje „Lietuva“ jis apibūdino taip: „Mūsų miestelėnai, dargi inteligentai, dažnai neturi įgimto švaros ir tvarkos pamėgimo. Gimę kartais nešvarume, jie nešvariai ir netvarkingai gyvena ir tuo patenkinti. <...> Kas paprato, tas nemato. Kitam tas duria akį, nelyginant, papirosgalis, pamestas vidury bažnytinės aslos. Tretiems įkišk papirosą į pačią nosį ir tai nepastebės. <...> Antai Kaune Dailės Paroda pakabino savo drobinę iškabą skersai Mickevičiaus gatvės. Vėjo imta ir suplėšyta ją bematant. Taip ji iki parodos pabaigos kabojo. O kad policija imtų ir p. dailininkus paštropuotų kiek, tai jiems kitą syk ir tokiek mažmožiai parūpėtų“ („Lietuva“, 1926 m., gegužės 1 d.).

Pasiūlymas policijai žmones kultūrinti prievarta kelia šypseną, nors gal ir iš tiesų būtų efektyvus. Eini Laivės alėja ir sutinki pareigūną, kuris tau liepia eiti į kurio nors spektaklio premjerą!.. Kokia teatro reikšmė buvo karantino metu kalbėta ne sykį, karo akivaizdoje ji tik stiprėja, teatras dar labiau mus skatina išlikti stiprius, saugoti ir skleisti žmogiškumą. Tad norisi pakviesti švęsti Teatro dieną atkreipiant dėmesį į mažmožius, susitelkiant į paprastus, bet esminius dalykus – tiesiog nueiti į laisva valia pasirinktą spektaklį, priimti jo siūlomą galimybę apsišvarinti iš vidaus, o išėjus iš jo apsidairyti po miestą ir pamąstyti, ką galėtume jame pakeisti, kad taptume dar kultūriškai turtingesni.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Savivertės nuospaudos
    Savivertės nuospaudos

    Šiandien „Eurovizijoje“ nuskambės lietuviškai atliekama daina, pakėlusi visą Malmės areną ant kojų. Koks pasididžiavimas sava kalba! Nereikia nė 1,3 mln. eurų, už kuriuos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ketina stiprint...

    3
  • Skaitymo pagirios
    Skaitymo pagirios

    Skaudėjo galvą, nes gegužęs 7 d., kaip ir kasmet, buvo švenčiama Knygos diena. Skaitytoja vėl padaugino – per daug prisiskaitė, nes be saiko varė iki paryčių. Tada prisiekė – daugiau nė puslapio, na, nebent tik savaitgaliais ir t...

  • Lauko išvietės paveldas
    Lauko išvietės paveldas

    Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...

    10
  • Auksinis aštuonetas
    Auksinis aštuonetas

    Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...

    2
  • Kodėl mes ne Amerika?
    Kodėl mes ne Amerika?

    Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...

    7
  • E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai
    E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai

    Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...

    6
  • Poetų ar miestų karas?
    Poetų ar miestų karas?

    Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...

    3
  • Kiekviena diena – lyg asilų šventė
    Kiekviena diena – lyg asilų šventė

    Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...

    21
  • V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas
    V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas

    Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui į klausimus „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau išsemta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vi...

    104
  • Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą
    Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą

    Savaitgalį teko praleisti Palangoje. Mero Šarūno Vaitkaus kvietimu teko dalyvauti Palangoje įvykusiame Europos brasbandų (varinių pučiamųjų orkestrų) čempionate. ...

    2
Daugiau straipsnių