Buvęs Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas pakvietė miestiečius padiskutuoti tema "Ko nepasakė Zita Šličytė?".

Apie tai buvo rašyta dienraštyje "Klaipėda" ("Z.Šličytės kalba vis dar tebejaudina", 2022 04 04).

Vis dėlto įsivėlė vienas netikslumas. Diskusijoje nuskambėjo frazė, kad aš esą savo kalbą iš anksto pristačiau Signatarų klubo valdybai.

Noriu pabrėžti, kad iki mano kalbėjimo tribūnoje niekas tos kalbos nematė, neskaitė ir negirdėjo. Signatarų klubo valdyba tik svarstė, kas kalbės Kovo 11-ąją Seime.

Iš 7 valdybos narių keturi balsavo, kad kalbėčiau aš, o trys tam nepritarė. Bet nė vienas jų nežinojo, ką aš kalbėsiu. Valdyba nutarė, kas kalbės, o ne ką kalbės. Kitaip ir negalėjo būti, jei mane kas nors būtų cenzūravęs, aš apskritai nebūčiau kalbėjusi.

Juolab tai buvo įprasta, niekuo neišskirtinė kalba su kritika įstatymų leidybai. Teisininkai puikiai suprato, kas čia buvo pasakyta. Tai buvo asmeninė mano kalba, niekas į ją nesikišo, niekas jos necenzūravo, niekas man teksto nerašė, niekas man nevadovavo.

Dabar atrodo, kad visiems protas pasimaišė, matote, kaip pas mus įgyvendinama konstitucinė teisė – kritikuoti.

Bet man dabar skambinėja visokie veikėjai ir vis bando išklausti, su kuo aš suderinau tą kalbą, kas ją iš anksto skaitė. Dabar išeina, kad Signatarų klubas atsakingas už mano kalbos turinį.

Dar kartą pabrėžiu, Signatarų klubas turi 7 žmonių valdybą, ir kai jiems buvo pasakyta, kad vienas jų deleguotas žmogus gali Kovo 11-osios proga pasisakyti, tai jie svarstė, kas kalbės. Buvo nubalsuota, kad kalbėsiu aš, ir tuo reikalas pasibaigė.

Dabar atrodo, kad visiems protas pasimaišė, matote, kaip pas mus įgyvendinama konstitucinė teisė – kritikuoti.

Nekelčiau šio reikalo į viešumą, bet kai kurių asmenų esu primygtinai spaudžiama prisipažinti, kas tą mano kalbą iš anksto skaitė, suderino ir praleido.

Tiems, kurie neišgirdo ir nesuprato, pasikartosiu: niekas tos kalbos nematė, kol aš išėjau į tribūną.

Juolab ne visi signatarai ir pritaria mano nuomonei, todėl nereikėtų visiems signatarams primesti, kad jie sutinka su tuo, ką kalbėjau.

Sulaukiau net tokių pasisakymų, jog turėčiau būti teisiama už tai, kad pasisavinau signataro vardą.

Niekada niekam gyvenime nesakiau, kad aš esu signatarė. Nuo 1990 m. balandžio iki 1992 m. buvau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. Tik tiek.

Apskritai nemažai dalykų, susijusių su mano asmeniu, viešumoje yra netikslūs. Vienur internete parašyta, kad aš priklausau socialdemokratų partijai, kitur – kad konservatorių.

Noriu pabrėžti, jog esu nepartinė, jokiai partijai niekada nepriklausiau. Aš ir į Klaipėdos miesto tarybą buvau išrinkta kaip nepartinė.

Todėl pats laikas visoms tokioms kalboms padėti tašką.