Lietuvos pedagogai, daug sykių ir šaltu realybės dušu lieti, ir ministerijos palangių plotį matavę, ir antpirščių, t. y. mokinio krepšelio, žaidimus išmokyti žaisti, sako tokio chaoso dar nematę. Didžiausias šokas – būsimųjų vienuoliktokų mokytojams, kurie ne tik turės mokyti pagal naujas, paknopstomis perprantamas programas, ne tik pagal vadovėlius, kurių dar nematė ir, duokdie, kad pamatytų bent rugpjūčio 31-ąją. Jie per pusmetį turės paruošti mokinius pirmajam dar kartą reformuotų abitūros egzaminų etapui. Savivaldybės kiekvienam vienuoliktokui privalės parūpinti po atitinkamai paruoštą kompiuterį su interneto prieiga. Gimnazijų direktorių galvos skausmas – rasti pamainą mokytojams, kurie savąjį prašymą atleisti iš darbo jau laiko stalčiuje, ar kurie neištemps nė rugsėjo, guls ligos patalan, neatlaikę emocinio, lėtinių ligų arba virusų krūvio. Netikintiems tokia perspektyva verta pasidomėti vidutiniu šalies pedagogo amžiumi ir nedarbingumo mokyklose statistika.

Matant vis labiau putojančias švietimo bendruomenės diskusijas, kyla visokių minčių. Ne tik apie tai, kokioms leidykloms, spaustuvėms naudingas šis spurtas. Labiau – kodėl mūsų švietimo ministrai, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, delegavusios partijos, maniakiškai kartoja evoliucijos eksperimentus: švietimo bendruomenę stumia į rūšių kovos lauką. Dabar jau buvusioji ministrė skubėjimą teisino noru duris į reformuotą rytojų atverti vienais metais anksčiau. Tačiau ar tikrai tas rytojus vertas įtampos, kurios neatlaikę matematikai ir lituanistai mokyklas išmainys į korepetitorių rinką, kur veik jokio streso ir 20 eurų į rankas už vieną akademinę valandą? Ar tikrai per dvejus pandemijos metus emocines ir mokymosi krizes išgyvenę paaugliai turi sumokėti už švietimo strategų norą čia ir dabar užsidėti varnelę savajame atliktų darbų sąraše? Gal geriausias iš darbų, kurį galėtų atlikti švietimo reformatoriai, būtų elgtis išmintingai. Juk mokslo vaisiai saldūs ir vertingi tik laiku nuskinti.