Liaudies seimo deklaracijose suskambo naujas komunistinės propagandos žodynas, kuris dabar gali kelti šypseną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jis ilgą laiką buvo mūsų kultūros dalis. Kita vertus, žodyno pokyčiai liudija ir vertybines permainas.

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte skaitome: "Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas."

Svarbiausi vertybiniai akcentai – tautų apsisprendimo teisė, nepriklausomybė, demokratija, rinkimai – aiškiai matomi ir girdimi. Atkurtos Lietuvos valstybės ateities vizija yra demokratinė respublika.

Dabar pabandykime suprasti Lietuvos Laikinosios Revoliucinės Darbininkų ir valstiečių vyriausybės manifesto (tų pačių 1918 m. gruodžio 16-ąją) kalbą: "Parsidavėlė Baltijos, Lietuvos ir Lenkijos buržuazija, nesitikėdama savo spėkomis pergalėti kylančią pas mus proletarų revoliuciją, daro visa, kad greičiau atvyktų anglų-prancūzų-amerikonų kareivija, ir kad padėtų jai kraujo upėse paskandinti darbininkų klasę. Mes žinome, ką neša šitie naujieji "liuosuotojai" Lietuvos proletarams ir pusiau proletarams: jie neša tą patį jungą ir nužeminimą, kuriuos trys metai atgal atnešė Vokietijos "liuosuotojai", tą patį darbininkų klasės ir sodžiaus biednuomenės grobimą, pavergimą."

Pobūdis: A.Smetonos valdymo tikrai negalima būtų pavadinti liberaliu. "Klaipėdos" archyvo nuotr.

Nors to meto sovietų Lietuva gyvavo vos kelis mėnesius, paskelbtas manifestas mus užlieja nauju žodynu ir nauju kontekstu.

Kodėl žlugo A.Smetonos režimas? Nes jam nepadėjo "liuosuotojai": anglų-prancūzų-amerikonų kareivija.

Jeigu reikėtų išversti Lietuvos bolševikų sukurtą tekstą į žmonėms suprantamą kalbą, jis skambėtų maždaug taip: Lietuvos Taryba ir Lietuvos Vyriausybė tarnauja svetimiems; ji yra silpna ir laukia pagalbos iš užsienio; užsienio valstybių karinė pagalba bus skirta susidoroti su darbininkais ir vargšais – taip, kaip buvo elgiamasi per vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metu.

Nepriklausomybės kovos ir Steigiamojo Seimo veikla įrodė Nepriklausomybės Akto signatarų vizijos tvarumą. Vis dėlto Lietuvos bolševikų pasėta sėkla apie Lietuvos valstybės ir demokratinių vertybių svetimumą surado dirvą ne tik tarp kairiųjų pažiūrų žmonių.

Įsiklausykime į prezidento Antano Smetonos kalbą "Liberalizmas ir fašizmas", kuri buvo pasakyta 1932 m. Lietuvių sąjungos skyrių atstovų suvažiavime: "Ne paslaptis, kad Tautininkų S-gai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. Insižeidusi liberalizmu, Lietuva turi jieškoti naujo kelio politikos tvarkai. Suktis in liberalizmą būtų sugrįžti ton vieton, kur būta 1926 m., grįžimas būtų politinės ligos atakratas. Bet, antra vertus, negalima vaizduotis Lietuvoje žydros italų padangės. Lietuviai turi susidaryti savišką valdžios sistemą, tautišką, tariant tokią, kokia eina iš jų gyvenimo sąlygų. Reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenė, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas. Iš Italijos galima daug pasimokyti, bet jąja sekte sekti negalima."

Kalba intriguoja tuo, kad matyti aiškus vieno iš Nepriklausomybės Akto signataro vertybinis posūkis: liberali demokratija yra liga; Lietuvos visuomenę reikia perauklėti; pavyzdys yra Italija su Benito Mussolini priešakyje.

Savaime suprantama, A.Smetona, teigdamas, kad lietuvių visuomenė turi atsistoti ant savo pagrindo, neturėjo omenyje nei laikraščio "Aušra", nei "Varpo" veiklos tradicijų, o galvojo apie kažkokius kitus sprendimus. Išskirtina tai, kad A.Smetona nesikovė Pirmojo pasaulinio karo apkasuose kaip B.Mussolini, neturėjo kovinės patirties ir nebuvo patyręs karinės drausmės teikiamų privalumų.

Antidemokratinė retorika toliau skamba A.Smetonos kalboje "Politinės gairės", pasakytoje 1933 m. Lietuvos tautininkų suvažiavime: "Vieninga tauta su vienu vadu priešakyje! Toks šūkis pasigirdo Italijoje. Ji buvo pirma didžioji šalis, kuri griežtai komunizmui atsispyrė. Italija pirma skelbė naują valstybės santvarką, pavadintą fašizmu. Mussolini laimėtas žygis Romon buvo smūgis liberalizmui. Po Italijos ir kiti kraštai, kaip va Lenkija, Jugoslavija, Lietuva, grasomi anarkijos, staiga pasisukę nuo liberalizmo ir ėjo prie vieningos autoritetinės valdžios. Pagaliau ir Vokietija, eilę metų gyvenusi Veimaro konstitucija, ilgai kentėjusi nematytai žiaurią parlamento partijų kovą ir dar žiauresnius rinkimus, lydimus muštynių ir žudymų, nuslydo nuo liberalizmo pagrindų ir šiandien, Hitlerio vadovaujama, fašistiškai persitvarko ir kuria trečiąjį Reichą."