Quantcast

Tvarios mados dizainerė O. Les: turime išmokti gyventi su gamta

Olesia Les – mados inžinerijos magistrė ir mados dizainerė. Daugiau nei vienuolika metų ji puoselėja tvarumo idėjas, skaito paskaitas šia tema ir savo gyvenimo būdu rodo pavyzdį visuomenei.

– Nors vadinate save kauniete, tačiau vaikystę ir mokyklinius metus praleidote Visagine?

– Kauną atradau, kai įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti aprangos ir polimerinių gaminių dizaino. Iš karto jį įsimylėjau. Tiek pamilau, kad netgi nepasinaudojau proga išvykti mokytis į Airiją ar Jungtinę Karalystę. Baigiau mokyklą su pirmąja moksleivių banga, kuri jau galėjo važiuoti studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Neišvykau, nes viską, ko, mano supratimu, reikia žmogui, radau Kaune. Esu čia jau šešiolika metų.

– Pokalbį pradėkime nuo gimtojo Visagino ir jūsų minimų „padišanų“. Ką reiškia šitas keistas žodis?

– „Padišanas“ – dėvėtų drabužių parduotuvė. Beje, šį žodį sužinojau jau gyvendama Kaune, o Visagine būdavo blusų turgūs arba kuistukai. Kuistukai – nes iš pradžių, kai tik atsirado pirmosios tokio tipo parduotuvės, drabužiai jose būdavo sumetami į didelius metalinius konteinerius ir žmonės kuisdavosi juose. Labai mėgdavome su mama ir sese ten ieškoti vadinamųjų lobių, nes kitas pasirinkimas Visagine buvo turgus su kiniškomis ir turkiškomis prekėmis.

Gerai pamenu, kaip mama vietiniame „padišane“ rado nuostabią balto šifono suknelę su raukiniais – tokių buvome mačiusios tik per televizorių. Jei rasdavo kokybišką vilnonį megztinį, jis iš pradžių atitekdavo sesei (ji ketveriais metais už mane vyresnė), paskui nešiodavau aš, nes drabužis nei apsibumbuluodavo, nei sudildavo.

Paauglystėje irgi, kai atėjo noras atrasti savo vietą, savo gaują (juokiasi), ėmiau krypti į sunkųjį roką, „padišanuose“ ieškodavau juodų gotiškų drabužių su nėriniais, korsetų ir pan.

Tvaru: iš kokybiškų dėvėtų drabužių persiūti moteriški drabužiai – ir tvarūs, ir originalūs. Dizainerė O. Les ne tik mielai demonstruoja savo kūrinius, bet ir mielai juos kasdien vilki. Tai jos, kaip kūrėjos, manifestas. / G. Daškevičiaus nuotr.

– Žavi jūsų filmukai socialiniuose tinkluose, kaip senas paltas – abrakadabra – virsta stilinga liemene su prisegamu sijonu. Esate burtininkė?

– Tikrai ne, bet už filmavimo pradmenis esu dėkinga KTU studentų televizijai. Visas laidas ten kūrė studentai. Aš pati turėjau laidą apie stilių ir gyvenimo būdą – dariau tai, ką šiandien daro mūsų nuomonės formuotojai. Įgijau filmavimo, montavimo įgūdžių.

Studijų laikais įgytos žinios man padeda kurti filmukus socialiniams tinklams – feisbukui, „TikTok“ platformai. Taip galiu skleisti tvarumo idėjas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinei auditorijai. Kartais išties gaunu po jais komentarų net kiniškais hieroglifais.

– Prieš dešimt metų, kai sukūrėte pirmą tvarią drabužių kolekciją, lietuviai ja (kaip ir pačia tvarumo idėja) dar nelabai domėjosi. Kokia situacija dabar? Ar jūsų kūryba – persiūti drabužiai iš kokybiškų dėvėtų drabužių – šiandien jau domina mūsų tautiečius?

– Yra visokių žmonių. Kai kuriems ši idėja iki šiol nepriimtina. Jie kaip pirko greitosios mados parduotuvėse, taip ir toliau pirks. Kiti galbūt norėtų tokių persiūtų drabužių, bet jiems neleidžia finansinės galimybės. Nors nekalbame apie tūkstančius eurų, bet dizainerio darbas – ar drabužis persiūtas, ar sukurtas iš naujo – vis tiek turi savo kainą. Dėl vienetinės idėjos, dėl rankų darbo... Juk ne staklės tuos drabužius štampuoja, o kuria vienas žmogus! Ir savo pirštais išmyluoja kiekvieną dygsnelį.

Trečia grupė žmonių – tie, kurie labai palaiko šią idėją ir kuriems finansinės galimybės leidžia įsigyti vieną ar kitą mano gaminį. Džiugu, kad po truputį tokių žmonių vis daugėja. Jų „vau!“, „kaip tu čia gerai sugalvojai“ man yra tikras turtas, kurio neišmatuosi jokiais pinigais. Galbūt po metų kitų, kai antrinis daiktų panaudojimas taps ne retenybe, bet norma, atsiras daugiau taip kuriančių dizainerių, kainos keisis pirkėjų naudai.

G. Daškevičiaus nuotr.

– Tvarumu susidomėjote bakalauro studijų metais. Paskui stažavotės Londone, kur darsyk supratote, kad drabužius galima kurti ne tik iš naujų audinių. Jei tada nebūtumėte išvykusi – ar ir toliau siūtumėte pagal individualius užsakymus, progines sukneles?

– Kas būtų, jeigu būtų, nežinau. Tačiau idėja persiūti iš to, kas nebetinkama, į tai, kas tinkama, man patiko visada, todėl, manau, kad vienaip ar kitaip tas dalykas vis tiek būtų prasimušęs. Gal kitu formatu, bet anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau iki to priėjusi, nes visada jautriai reaguodavau į aplinkosaugos problemas.

Dar mokykloje gamta, gyvūnėliai man labai labai rūpėjo, kaip ir dabar – miškų kirtimas Lietuvoje. Aš giliai tikiu, kad mes, žmonės, esame tam tikra gyvūnų rūšis, neatsiejama nuo gamtos. Todėl turime kažkaip nuraminti, suvaldyti savo ego ir išmokti gyventi su gamta, o ne virš jos. Prie to veda visos mano tvarios kūrybos idėjos. Matyt, kažkas čia vis dėlto yra prigimtinio, susijusio su tuo, kaip apskritai matau ir suvokiu pasaulį.

Eidama į dėvėtų drabužių medžioklę jaučiuosi kaip gelbėtoja. Negaliu palikti tokių lobių ar leisti jiems keliauti į sąvartynus.

– Jūsų kūrybos žaliava – dėvėti drabužiai. Išduokite paslaptį, kaip vyksta pats procesas – pagal kokius kriterijus juos atsirenkate?

– Juokauju, kad eidama į žaliavų medžioklę dirbu dviem etapais. Pirmiausia įdarbinu rankas. Prisilietimu galiu atskirti, kur yra vilna, o kur – sintetika. Susiradusi drabužio etiketę, pasitikrinu, ar buvau teisi. Užčiuopusi vilną, tyrinėju drabužį toliau. Apžiūriu, ar nėra kažkokių dilimo ženklų (kartais audinys dėl savo amžiaus būna pradėjęs byrėti, plonėti), patikrinu vidinę jo pusę ir tas vietas, kurios nešiojant patiria didžiausią trintį – rankogalius, apykakles, pažastis, juosmenį iš vidinės pusės. Jei tai kelnės, žiūriu, kaip atrodo jų apačia, užtrauktukai, furnitūra.

Visi šitie dalykai išduoda, kiek drabužis buvo dėvimas, o nuo dėvėjimo laipsnio priklauso ir tolesnės jo gyvavimo galimybės. Man norisi, kad persiūtas drabužis būtų tikrai kokybiškas. Dėl to visada prisiuvu dvi etiketes – palieku originalią, buvusią ant drabužio, ir dar pridedu savąją. Kuo toliau, tuo daugiau dėvėtų drabužių parduotuvėse greitosios mados produktų. Laimei, dar galima rasti ir tikrųjų grynuolių – kokybiškos vilnos, gero pasiuvimo, puikios konstrukcijos drabužių. Juokiuosi, kad eidama į jų medžioklę jaučiuosi kaip gelbėtoja. Negaliu palikti tokių lobių ar leisti jiems nukeliauti į sąvartynus.

– Ar, pamačiusi dėvėtą drabužį, jūs jau žinote, ką iš jo siūsite?

– Būna, kad idėja gimsta iš karto. Kitąsyk juos tiesiog nusiperku, o jau savo studijoje ištyrinėju nuodugniau – kiek medžiagos, kaip išdėstytos kišenės, apykaklės, kokias vietas bus galima panaudoti kūrybiškai. Jei iš švarko sugalvoju pasiūti suknelę, nukirptų rankovių neišmetu – dedu į atskirą rankovių dėžę. Iš jų vėliau pasiūsiu bent jau kokį kaspinėlį  plaukams. Stengiuosi, kad būtų panaudotos net ir mažiausios lobio dalelės. Nes šiandien rasti parduotuvėje šimtaprocentinį vilnonį švarką ar sijoną neįmanoma: greitajai madai per brangu naudoti tokius pluoštus.

– Jei žmogus žinotų, kiek kruopštaus darbo įdėta, tarkim, į švarko apykaklės ar kišenių siuvimą, galbūt nepultų lengva ranka jo išmesti, keisti kitu?

– Gaila, bet tai suprasti gali tik profesionalas. Dar ir tas, kuris nori žinoti. Juk gyvename skaitmeniniame amžiuje ir labai dažnai amatininkai, kūrėjai dalijasi daikto gamybos procesu. Tai daro net ir didieji mados namai, kurie kelia vaizdo įrašus į socialinius tinklus, kaip jie, tarkim, siuvinėja savo houte couture sukneles. Dažnai žmogus nesuvokia tikrosios gaminio vertės ne iš piktos valios. Prie to prisideda ir greitoji mada, jos kainų apgaulingumas. Nes jei per išpardavimus švarkelį gali nusipirkti už 10–15 eurų, tai kam mokėti 300 eurų?!

Mano vaizdo filmukai socialiniuose tinkluose edukuoja žmones, parodo, kodėl kai kurie dalykai kainuoja labai brangiai. Nes žmogaus meistrystė ir jo žinios gali taip susipinti drabužyje, kad visiškai pakeis ir žmogaus proporcijas, ir jo išvaizdą, t. y. parodys kūną geriausiai, kiek tik įmanoma. Tas pats, manau, galioja ir greitajai madai. Jei žmogus pamatytų, kaip tie drabužiai siuvami, turbūt irgi suveiktų pažinimo faktorius. Deja, ekskursijos į tokias vietas nerengiamos. Tik kas nori, tas randa dokumentinės medžiagos internete apie Kinijos ir Bangladešo fabrikėlius, kuriuose vaizdai kalba patys už save.

G. Daškevičiaus nuotr.

– Ar jūsų kūrybos kodas leidžia persiuvant drabužį naudoti naujus audinius – maišyti seną ir naują?

– Iš tiesų, kad persiūtas drabužis atrodytų nepriekaištingai, dažnai naudoju naują furnitūrą – kantavimo juosteles ir pan. Jei kalbame apie audinius, gausiai panaudoju tas atraižėles, likusias nuo individualių užsakymų. Tikrai nėra taip, kad važiuočiau į parduotuvę ir pirkčiau naują audinį kažkokiam tvariam projektui.

– Ne veltui studijavote mados inžineriją. Dabar galite skaityti paskaitas, edukuoti žmones apie natūralių pluoštų supergalias. Priminkite, kokios tai medžiagos ir kokias supergalias savyje slepia?

– Visi jas gerai žinome. Tai linas su medvilne, šilkas, vilna. Ir nors prižiūrint jas daugiau vargo – linas glamžosi, šilką reikia atsargiai skalbti, o vilna gali susitraukti, tačiau viską atperka jų supergalios. Vilna pati apsivalo, išstumia nešvarumus. Kanapių pluošto paviršius yra antibakterinis – jame nesiveisia mikrobai. Linas su amžiumi stiprėja, o baltas linas – bąla. Tuo tarpu sintetiniai audiniai, kad ir kiek pramonė investuotų į jų gamybą, apdirbimą, vis tiek lieka chemija. Jie gaminami iš polimerų, kurie yra naftos produktas. Vadinasi, visa sintetika iš esmės yra tas pats plastikas, tik kitaip apdirbtas ir pateiktas dėvėti. Jis nekvėpuoja, traukia šaltį ir drėgmę. Todėl su akriliniu megztuku, kad ir koks gražus jis būtų, vis tiek šusite ar šalsite.

– Padėkite išspręsti rebusą: tarkim, turime vilnonį megztinį, kuris kainuoja 40 eurų, ir kitą, pirktą iš prabangios parduotuvės, kurio kaina – 300 eurų. Pirmasis prekinę išvaizdą išlaiko tik savaitę, antrasis – kelis metus. Atrodo, ta pati vilna, bet…

– Visi audinių pluoštai turi skirtingas kokybės kategorijas – tiek vilna, tiek medvilnė, tiek ir linas. Gražiausi, lygiausi pluoštai, supinti į audinį iš ilgiausių gijelių, yra aukščiausios kokybės. Sakoma, kad merinosų vilnos paviršius gali priminti šilką. Prastesnės kokybės vilna formuojama iš trumpesnių, šiurkštesnių ir skirtingo storio plaukelių. Jie susiaudžia į atitinkamai šiurkštesnį audinį. Žodžiu, viskas priklauso nuo pluošto rūšies ir kokybės kategorijos, kuri įprastai atsispindi kainoje.

G. Daškevičiaus nuotr.

– Ar jūsų spintoje daug pačios persiūtų drabužių? Gal kai kurie iš jų persiūti ne vieną, bet ir antrą, ir trečią kartą?

– Be abejo, aš labai mėgstu dėvėti persiūtus drabužius. Kintant kūno proporcijoms ar gyvenimo aplinkybėms, drabužį prisitaikau ir nešioju toliau. Kai kūrėjas dėvi savo darbus, manau, tuomet jis atstovauja savo kūrybos vertybėms. Jis realiai demonstruoja, kaip tas drabužis gali būti dėvimas, su kuo derinamas ir pan. Jis tarsi praneša žmonėms, kad štai – aš kuriu, aš pats dėviu ir matau čia didelį gėrį ir pridėtinę vertę. Beje, labai įdomus dalykas, kad spintoje iki šiol turiu drabužį iš savo vaikystės laikų. Tai siuvinėta palaidinė, kuria dažnai pasipuošiu.

– Nugirdau jaunų žmonių pokalbį. Jie ruošėsi pirkti draugui gimtadienio dovaną – dėvėtą drabužį iš „Vinted“ platformos. Jūsų nuomone, būti tvariam šiais laikais – mada ar sąmoningumas?

– Manau, kad čia susipynę abu dalykai. Kai skaitau paskaitas apie tvarumą, pabrėžiu, kad mada sugeba išnaudoti savo naudai net ir tai, kas jai prieštarauja. Nes pati tvarumo sąvoka, t. y. kad daiktą turime dėvėti kuo ilgiau, kuo sąmoningiau, kuo rečiau atnaujinti savo garderobą, prieštarauja madai. Juk mada yra kintantis reiškinys, nuolat siūlantis visokių naujienų.

Ar ne įdomu, kad mada pavertė tvarumą irgi madingu dalyku? Tačiau! Kaip atskirti tikrąjį tvarumą nuo netikro? Tarkim, jaunas žmogus galvoja, kad jei perka drabužį dėvėtų drabužių parduotuvėje, vadinasi, jis išsyk yra tvarus ir padeda Žemei. O kaip tada, kai drabužių jis perka be saiko, neapgalvotai, kiek panešiojęs juos išmeta?

Kita vertus, jei greitosios mados drabužį žmogus įsigyja labai apgalvotai, jį saugo, tai irgi atliepia tvarios mados kriterijus. Pavyzdžiui, savo paltą iš „Zaros“ dėviu jau aštuntą sezoną. Kiekvienais metais jį  nuvalau, nurenku pumpuriukus, išgarinu. Pati prekė gal ir nėra tvari, bet dėl pirkėjo vartojimo įpročių ji tampa tvari. Manau, turime apie tai kalbėti, nes kuo daugiau informacijos gausime, tuo mūsų pasaulio, mados matymas labiau keisis. Argi ne puiku, kad šiandien madingas antrinis drabužių panaudojimas?!



NAUJAUSI KOMENTARAI

onute

onute portretas
Tiesiog nesuprantu kas ir kur čia gyvenimas su gamta ar tos tatuiruotis rodo ta ryši ar tiesiog tas pats šūdo malimas Tai mergaitei tuikrai reikėtu gyvent iš gamtos daugiau gryno oro ir maisto iš kaimo o ne iš maximos

Sūduvis

Sūduvis portretas
Na moterys būkite moterimis užsidėkite LIEMENĖLIUS, nevaikščiokit kaip karvės ar ožkos palaidais tešmenimis, dar to betrūko kad vyrai pradėtų vaikščioti nuogais pimpalais.

viena tokia

viena tokia portretas
Nieko naujo. Kai augome, vyresnių brolių ar seserų drabužius, mamos pataisytus, sunešiodavome. Batukams, kai išaugdavome, kulnus išpjaudavo ir po kiemą duotis visai tiko. Iš mamos suknelių būdavo persiuvami drabužiai mums. Vėliau pačios išmokome megzti, ardydavome senus megztinius ir megzdavome naujus, viena kitą pagirdamos, kaip gražiai ir originaliai atrodome. Tai buvo varganas gyvenimas, tvarumu jo nevadindavome.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių