- Enrika Striogaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Nuvilnijo kasmet laukiamas festivalis „Kino pavasaris“, savo filmais savotiškai atskleidžiantis, kuo alsuoja pasaulis, nes per meną dažnai išgeneruojamos dominuojančios dvasinės, intelektualinės, psichologinės problemos, tendencijos, kryptys.
Kaip kažkada yra pasakęs vienas žmogus (tegul jis būna pamirštas), iš visų menų svarbiausias yra kinas, tačiau ar kinas yra (tebėra) menas? Šis klausimas itin stebindavo vieną iškiliausių prancūzų kino režisierių, scenaristų ir kritikų Jean’ą-Lucą Godard’ą, atmetusį daug kino filmų kūrimo stereotipų, įtvirtinusį naują kino estetiką. Todėl suprantama, kad jam toks klausimas buvo šokiruojantis ir provokatyvus.
Tačiau, peržiūrėjus didžiumą festivalio filmų, šis klausimas nebe toks šiurkštus ir įžeidžiantis, kaip gali pasirodyti, nes, akivaizdu, kad kinas tampa itin priklausomas nuo politikos ir ideologijos, kuri per jį nori įtvirtinti savo gaires. Įtvirtinti gana suktai ir klastingai: pasitelkiant emocijas, jausmus pasėti tai, kas reikalinga. Tik yra vienas bet. Toms visoms manipuliacijoms beveik visada pritrūksta meninio talento, tad, nors ir gudriai paslėptos, jos kyšo kaip zuikio ausys ir menkai įtikina, nes menas nuo manipuliacijų skiriasi iš esmės. Menas nėra sutvertas tarnauti jokiai ideologijai, ir tai lengva suprasti vien pažiūrėjus dokumentinius filmus apie J.-L. Godard’ą – „Godard’as yra kinas“ (rež. Cyrilas Leuthy) arba Joną Meką „Rojaus fragmentai“ (JAV režisierė Kate D. Davison). Ar jie kūrė meną? Štai šiuo atveju toks klausimas būtų paprasčiausiai kvailas ir net absurdiškas, bet darosi baisu, kad su viešųjų ryšių stebuklais ir visokiomis premijomis ir premijytėmis ar išėjusių iškilių menininkų vieton neatsistos paslaugūs tarnai kino gamintojai, juolab kad kinas paprastai pareikalauja ir nemažų finansinių išteklių, taigi, labai nepašokinėsi: arba – arba.
Nepaprastas filmas, gaila, kad Kaune parodytas tik vieną kartą, bet pilnutėlė salė jį palydėjo plojimais – toks kinas išties gali išgelbėti pasaulį.
Gal taip baisu dar nėra, bet liūdnos mintys aplankė ne šiaip sau, o žiūrint festivalio filmus – kai kurie jų liudijo bauginančią ateitį. Tačiau kol kas dar norisi galvoti šviesiau ir tą šviesą įžiebė taip pat festivalio filmai. Kad ir Irano režisieriaus Jafaro Panahi, kuriam tėvynėje kurti draudžiama (labai gali būti, kad menas, laisvas savo esme, bus draudžiamas visur, liks tik ideologiją atspindintys projektai), kino juosta „Lokių čia nėra“ – kaip visada įdomaus scenarijaus, prasmingos įtampos ir, svarbiausia, daugiabriaunis, „keliais dugnais“, vertinimą paliekantis pačiam žiūrovui, kai yra normalu, kad kito vertinimas gali kardinaliai skirtis. Tai ypač svarbu šiandien, kai mes praktiškai nebemokame diskutuoti neįžeidinėdami, be pykčio, neapykantos ir patyčių, o tiesiog norėdami apsikeisti nuomonėmis, kurios – net ir nesutampančios (!) – leidžia bendrauti toliau. Nepaklusę būti ideologijos tarnais, Irano kino menininko filmai festivalius pasiekia kaip kontrabanda, tačiau būtent tokių menininkų dėka kinas vis dar yra menas.
Kas mene yra svarbiausia? Atsakymų, kaip ir minėtame filme, gali būti įvairiausių ir labai skirtingų, nes vieni mene ieško naujovių, eksperimentų, klausimų, net provokacijų, kiti – nusiraminimo, atsakymų, tradicijų, sąžinės, gėrio triumfo. Jei menas domina ne visus žmones, tai tikrai visus domina klausimas, kas svarbiausia žmogaus gyvenime? Šiame festivalyje kino filmai davė atsakymą. Pavyzdžiui, filmas „Gyventi“ (rež. Oliveris Hermanusas), kuriame garbaus amžiaus žmogus, turintis ne itin aukštą, bet vadovaujamąjį postą, sužino, kad ligos įveikti nebepavyks, laiko liko nedaug, bet užtenka apmąstymams apie prabėgusį gyvenimą, kuriame taip ir nepavyko rasti to, kas suteikia laimę ir nugyvento gyvenimo prasmę. Atsakymas daugiau nei paprastas – geri, nesavanaudiški darbai, bent vienas kilnus poelgis suteikia nuostabią palaimą, ramybę ir išsipildymą. Nepaprastas filmas, gaila, kad Kaune parodytas tik vieną kartą, bet pilnutėlė salė jį palydėjo plojimais – toks kinas išties gali išgelbėti pasaulį.
Keista, kad tik vieną kartą kamerinėje „Romuvos“ salėje, kurioje tėra penkios eilės su devyniomis vietomis kiekvienoje jų, buvo rodomas filmas „Apie tiesą ir melą“ (rež. Orsonas Wellesas), festivalio organizatorių pristatytas kaip „genialiausias filmas visoje festivalio programoje, o gal net kino istorijoje“. Organizatoriai neapgaudinėjo, tai išties įspūdingas filmas (beje, sukurtas ne šiuo laiku, o 1975 m.), bet kodėl buvo rodytas mažiausioje salėje? Ar todėl, kad sujaukdamas protus, ypač pabaigoje, verčia susimąstyti ne tik apie klastotės ir originalo dialektiką mene, bet ir apie siaubingą propagandos mašiną, kuri net visišką absurdą gali paversti nekvestionuojama tiesa?
Festivalį pristatančiame klipe sukosi trumputis vaizdas, kuriame vyresnio amžiaus moteris išleidžia į kiną jaunus tėvus, pasilikusi prižiūrėti kūdikį, nes juk: „Kai šaukia kinas, tu eini“, – skelbė festivalio moto, tačiau į kiną galėjo nueiti ir toji senjorė, pavyzdžiui, į filmą „Paskutinis šokis“ (rež. Delphine Lehericey) – išimtinai giedrą, nors kalbantį apie artimojo mirtį, vyresniųjų vienišumo problemą, o svarbiausia – į šipulius sudaužantį stereotipą „ai, man jau per vėlu“. Taigi, įvertinus festivalio klipą lygių galimybių inspektoriaus žvilgsniu, galima būtų padaryti išvadą, kad per kitą festivalį jauni tėvai tegul lieka su savo vaikeliu, nes jiems dar viskas prieš akis, o į kiną eina jų tėvai, seneliai ir močiutės. Ne tik į kiną, bet ir į kokią šiuolaikinio šokio trupę, ir ne žiūrėti, o... šokti. „Paskutinis šokis“ įtikina, kad tai labai naudinga ir jauniems, ir seniems, ypač kai visi drauge.
Koks buvo šiųmečio „Kino pavasario“ netikėtumas? Filmas „Metas išeiti“ – Pietų Korėjos režisieriaus, scenarijų autoriaus ir prodiuserio Parko Chan-wooko sukurtas itin stilingas, estetiškas detektyvas. Nors toks derinys sunkiai įsivaizduojamas, talentingas kūrėjas, net kurdamas detektyvą apie žmogžudystes, gali įrodyti, kad kinas yra menas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Airiją ir JAV jungiančio interaktyvaus „Portalo“ veikimas dėl praeivių elgesio sustabdytas
Dubline esančios viešos interaktyvios skulptūros, vadinamos realiuoju laiku veikiančiu vizualiniu tiltu tarp Airijos sostinės ir Niujorko, veikimas po savaitės buvo sustabdytas dėl praeivių „netinkamo elgesio“. ...
-
Klaipėdoje – knygos „Prelato Kazimiero Stepono Šaulio dokumentai“ sutiktuvės
Šią savaitę Klaipėdoje vyks knygos „Prelato Kazimiero Stepono Šaulio dokumentai“ sutiktuvės. Apie iškilų dvasininką ir svarbų valstybininką kartu su leidinio sudarytoju istoriku Algimantu Katiliumi kalbės jo kolegė Vi...
-
Vasariška „Audra“ atneš budinančio ir įkvepiančio meno
Birželio 5–9 d. į Kauną sugrįžta festivalis „Audra“. Penkias dienas truksianti programa tradiciškai pakvies ne tik iki paryčių šokti pasiryžusius naktinės kultūros mėgėjus, bet ir meninių iniciatyvų ištro&sc...
-
Verkių dvarvietės parke Vilniuje archeologai rado XIII–XIV amžių kapus
Vilniuje, Verkių dvarvietės teritorijoje, Archeologijos projektų centro „Antiqua“ archeologai kasinėdami šiaurės vakarų parko dalyje aptiko XIII–XIV amžių moterų kapus, trečiadienį pranešė Lietuvos nacionalinis muzie...
-
J. Jackson romanas „Ananasų gatvė“ – humoro kupinas žvilgsnis į turtus ir prabangą
Jenny Jackson debiutinis romanas „Ananasų gatvė“ (lietuviškai ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė) puikiai atspindi dažnai komišką pasakišk...
-
Sulaukusi 92 metų mirė Nobelio premijos laureatė, kanadiečių rašytoja A. Munro
Sulaukusi 92 metų mirė Nobelio premijos laureatė Alice Munro, garsėjusi savo apsakymų meistriškumu, antradienį pranešė jos redaktorė. ...
-
L. L. Plioplytė į Lietuvą sugrįžo su nauju kūriniu – įvyko filmo „Mėnesinės“ premjera9
Antradienio vakarą svečiai raudonu kilimu skubėjo į filmo „Mėnesinės“ premjerą. ...
-
Prancūzijoje atidarytas Kanų kino festivalis
Prancūzijoje antradienio vakarą atidarytas 77-asis Kanų kino festivalis, kuriame šiemet netrūks aštrių socialinių temų. ...
-
Festivalyje „Tautinių kultūrų diena“ – siurprizai2
Kitą savaitgalį uostamiestyje vyks tradicija tapęs festivalis „Tautinių kultūrų diena“. Kaip ir kasmet, klaipėdiečiams ir miesto svečiams tai bus proga susipažinti su Klaipėdoje gyvenančių tautinių mažumų tradicijomis, kultūriniu p...
-
Karališkasis mecosopranas dama S. Connolly: scenoje man svarbiausia atskleisti savo personažo esmę
Gegužės 31 d. Pažaislio muzikos festivalį pradės prancūziškosios romantikos kūrinių programa, kurią pristatys britų karališkasis mecosopranas dama Sarah Connolly kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu si...