Quantcast

Lietuviai, įsimylėję Šiaurę ir keliones su šeima

Kai žiemos išvarginti lietuviai tik ir svajoja apie pirmuosius pavasariškus saulės spindulius, Šinkūnų šeima tiesiogine šių žodžių prasme tepa slides ir bėga iš Lietuvos. Kuo toliau, kuo giliau į šiaurę, į Laplandijos regioną, kur daug sniego, speigo, natūralių ledo skulptūrų ir keliautojus iš kojų verčiančio vėjo.

Žiemiškos klajonės

Rumšiškėse gyvenantys Saulius ir Kristina jau penktus metus iš eilės vyksta į Kalėdų Senelio gimtinę. Ne vieni. Su vyriausiais vaikais. Šinkūnai jų turi penkis.

Vyriausiajam, Lukui, – 21-eri, trečiakursis mechanikas šiuo metu prie šeimos kelionių prisijungia vis rečiau, tačiau prieš penkerius metus jis pirmasis išbandė tėčio organizuojamus žygius į šiaurę, į laukinę Suomijos gamtą.

Vos išlipę iš kelto Helsinkyje Šinkūnai šoka į automobilį ir rieda tolyn, daugiau nei tūkstantį kilometrų šiaurės kryptimi, iki pat Laplandijos regiono, kur ir prasideda jų žiemiškos klajonės.

Matui – septyniolika, Paulinai – devyneri, šiuo metu jie pagrindiniai tėvų palydovai žygiuose. Šešerių Adomas su ketverių Juliumi dar per maži keliauti, todėl lieka namuose su seneliais ir vyriausiuoju broliu.

„Čiuožti po Laplandijos sniegynus su slidėmis jiems dar per anksti, – juokiasi Saulius, – tačiau kaip kompensaciją mažiesiems pažadėjome  kelionę į Suomiją vasarą. Automobiliu. Nakvotume palapinėje. Parodytume jiems tas pačias vietas, į kurias su vyresniais vaikais vykome žiemą“, – planais dalijasi žygių į šiaurę organizatorius.

Buitis: sąlygos Suomijos kalnų trobelėse elementarios – malkinė krosnelė, viryklė, mediniai gultai. Tualetas – lauke. / Šinkūnų šeimos archyvo nuotr.

Užkrėtė kelionių virusu

Saulius su Kristina susipažino folkloro vakaronėje, šokdami. Šypsosi, kad ir šiandien dažnai nueina pašokti liaudiškų šokių.

Vyras išsitaria, kad pirmasis pradėjo keliauti, o paskui šiuo pomėgiu užkrėtė ir Kristiną, vaikus. „Mane patį brolis išsitempė. Jau nuo trylikos metų. Abu drauge išmaišėme visus Rusijos kalnus. Tada, matyt, ir pasigavau tą kelionių virusą“, – aiškina jis.

Pagal profesiją Saulius programuotojas. Pajuokaujame, kad bepigu IT specialistui keliauti, kai darbo įrankį visada gali neštis su savimi – tik kad ryšys būtų. „Su kompiuteriu niekada nekeliauju, – paprieštarauja jis. – Koks tuomet būtų poilsis?!“

Savo žmoną Saulius vadina visų šeimos namų kampų ramstis. „Be jos namai tikrai sugriūtų“, – su meile balse tikina vyras.

Iš pradžių jiedu su Kristina keliavo vieni. Paskui, kai vienas po kito ėmė skristi gandrai, pasipylė maži vaikai, teko daryti pertrauką. Pastaruosius penkerius metus Suomijos šiaurę jiedu tyrinėja su vyriausiais sūnumis ir vienintele dukrele Paulina.

Stebiuosi, kaip mergaitė aštuonias dienas gali ištverti šaltį, vėją ir kareivišką rutiną. Šeima nakvoja kalnų trobelėse be patogumų, o papusryčiavusi šoka ant slidžių ir 9 valandas čiuožia, per dieną sukardama nuo 10 iki 20 km.

„Su berniukais vargo nebūna. Jiems viskas aišku, o štai Paulinai reikia motyvacijos ir joks griežtesnis žodis čia nepadės, jei pati nenorės. Todėl kartais tenka pabūti ir psichologu“, – gudriai mirkteli tėtis ir priduria, kad jų Paulina didelė šaunuolė, valia ir užsispyrimu nė kiek nenusileidžianti broliams.

Meniu: pietų pertraukėlė visų labai laukiama, o jei dar ant stalo dešrelės! / Šinkūnų šeimos archyvo nuotr.

Sniego magija

Žmonės labai skirtingi. Vieni, orams atšalus, svajoja apie šiltuosius kraštus, tuo tarpu Šinkūnai, vos atvertę kalendoriuje vasario mėnesio lapelį, ima krautis kuprines, ruošti roges kelionei į Suomiją. Kuo čia dėta Suomija?

„Nes ten vasario vidury dar gali pamatyti tikrą žiemą ir tyrus be žmonių. O sniegas mums – didžiausias poilsis“, – vienas per kitą aiškina abu.

Kai Saulius pirmą kartą sugalvojo su vaikais surengti žygį į šiaurę, tikslas buvo vienas – išgyvenimo mokykla. Kad jei kada gyvenime jiems būtų labai sunku, galėtų prisiminti akimirkas šiaurėje, kur galbūt buvo dar sunkiau – šaltis, vėjai, pūgos. „Norėjau padėti jiems suvokti, kad gyvenime būna ir sunkesnių dalykų, nei jų dabartinės problemos“, – savo pedagogika dalijasi vyras.

Įvyko priešingai – dar nepasibaigus pirmajam žygiui vaikai jau ėmė klausinėti, kur važiuos kitąmet. Taip ir įsisuko žiemos kelionių ratas.

Laukinis turizmas

Daugeliui skaitytojų turbūt plaukai piestu stosis, išgirdus, kokiomis asketiškomis sąlygomis Šinkūnai naudojasi kelionėse. Nakvynėms jie renkasi kalnų trobeles be patogumų.

„Paprastai jose būna malkinė krosnelė, viryklė ir mediniai gultai. Tualetas tik lauke už maždaug 50 metrų, dažnai užpustytas, reikia atsikasti. Geriamam vandeniui naudojame tirpintą sniegą“, – pasakoja Saulius.

Turime tradiciją kiekvienos kelionės metu rašyti žygio dienoraštį. Tušinuku. Kiekvienas paeiliui aprašome po vieną dieną.

Vyrą ir visą jo šeimą žavi laukinis turizmas, kur nėra nė kruopelytės komforto, nes tik tokiu būdu, sako, gali perkrauti nuo greito šių dienų ritmo užkaitusias smegenis: protą ramina atviri sniegynai, toliuose skendintys vaizdai… Kelionės pradžios vietą Šinkūnai pasiekia automobiliu, dažniausiai tai būna koks nors nedidelis miestelis Laplandijos regione, o iš jo slidėmis čiuožia nuo vienos trobelės iki kitos, per dieną įveikdami nuo 10 iki 20 km.

Permiegoję trobelėje, ryte kaičia dujinę viryklę, išsiverda košės, arbatos, sunkiausią mantą krauna į roges (jas tempia tėtis ir sūnus), paskui čiuožia iki kitos nakvynės vietos. Pirmą ir paskutinę naktį dažniausiai tenka nakvoti palapinėje. „Prie minusinės temperatūros su vaikais?“ – pasitikslinu.

Šinkūnai aiškina, kad nei jie, nei vaikai juk nemiega ant pliko sniego. „Turime paklotukus, pūkinius miegmaišius. Jei labai šalta, miegame su drabužiais, kurie irgi yra pritaikyti šalčiams – merino vilnos šildomieji apatiniai, megztiniai, apsauginės kelnės, striukės nuo vėjo ir sniego. Kai šaltukas spaudžia iki –5 °C, pas mus palapinėje būna netgi šilta“, – šypsosi Kristina. Jai antrina Saulius, prisiminęs, kaip sykį šeimynai teko nakvoti prie –25 °C. Štai tada, sako, tikrai buvo vėsoka ir vaikai skundėsi, kad labai greitai grikių košė atvėso.

Neįtikėtina: pirma ir paskutinė kelionės nakvynė – dažniausiai palapinėje. / Šinkūnų šeimos archyvo nuotr.

Sniegynuose nepasiklysta

Ten, kur keliauja Šinkūnai, interneto ryšys būna ne visada. Tuomet gelbsti ilgametė Sauliaus žygių rengimo patirtis, popieriniai laminuoti vietovės žemėlapiai, kompasas. Blogesnis variantas, jei užeina pūga ir per metrą aplinkui nieko nesimato.

„Tačiau pasiklydę dar niekada nebuvome. Jei netyčia taip ir įvyktų – rogėse visada turime palapinę. Ne kažkokią ypatingą, bet paprastą. Ji tikrai iš minusinės temperatūros viduje nepadaro pliusinės“, – juokiasi pašnekovai.

Atskiro pastebėjimo vertos ir Šinkūnų slidės, kurios, pasak keliautojų, yra šiek tiek platesnės nei lygumų. „Mes čiuožiame su keliavimo slidėmis. Prie jų būna truputį rimtesni apkaustai, specialūs batai“, – aiškina abu.

Paprastos slidės grimztų į sniegą, su jomis būtų sunku čiuožti, o šios išlaiko kuo puikiausiai.

Viskas apskaičiuota

Nors ši istorija ne vienam atrodys kaip iš fantastinių novelių serijos, vis dėlto ji tikra. Paklausti, kaip pavyko prie atšiaurių keliavimo sąlygų, šalčio ir nemažo fizinio krūvio pripratinti vaikus, tėvai teigia, kad nė vieno iš jų neteko pratinti. Kodėl? Nes vaikams buvo labai įdomu.

„Tarkim, pričiuožiam ledą. Jiems įdomu jį padaužyti, patyrinėti. Tuo tarpu mes, suaugusieji, turime rasti balansą: stebėti laiką, kad spėtume iki tamsos pričiuožti trobelę, ir drauge leisti vaikams patyrinėti naują pasaulį, juo pasidžiaugti“, – aiškina tėvai.

Viską Šinkūnai tokiose kelionėse gerai apgalvoja. Net maistas susvertas ir padalytas porcijomis. „Kadangi viską turime tempti patys, nenorime balasto, todėl namuose viską susveriame svarstyklėmis. Kruopas, cukrų, lašinius, uogienę, džiūvėsius. Aišku, pasiimame ir rezervo. Tas pats ir su rūbais. Kiekvienas papildomas rūbas prieš tokią kelionę turi būti įvertintas, ar tikrai jo reikės“, – pasiruošimo detalėmis dalijasi Saulius.

Nors po penkerių metų praktikos daugelį dalykų žygių vadovas jau gali numatyti, bet pasitaiko ir staigmenų. Sykį, pasakoja, jie suplanavo kelionę suomiškoą rudens metu, kad vaikai pamatytų, kaip Suomijos gamta nusidažo įstabiausiomis spalvomis.

„Važiavome rugsėjį. Į priekį eidami dar rinkome uogas – bruknes, mėlynes, – o grįžtant jau teko kapstyti jas iš po sniego, nes rugsėjo 20-ą į Suomijos Šiaurę atėjo žiema. Tiesiog per vieną dieną. Blogiausia, kad visų mūsų apranga buvo rudeninė“, – prisimena S. Šinkūnas ir sako, kad net tada nė vienas iš jų nesusirgo.

Kitaip: vienas iš S. Šinkūno tikslų – kad vaikai padėtų telefonus ir imtų tyrinėti ne jiems įprastą virtualųjį pasaulį, bet tikrąjį. / Šinkūnų šeimos archyvo nuotr.

Kelionėse niekas neserga

Klausiu, gal Šinkūnų vaikai žygiuose taip užsigrūdinę, kad su rudenine apranga prie žiemos speigų net slogos nepasigauna? Pašnekovai juokiasi, kad vaikai dažnai yra kur kas stipresni, nei tėvai apie juos galvoja. Todėl siūlo jiems leisti patirti iššūkių.

Vyresnieji Šinkūnų berniukai lanko buriavimą, Paulina irgi. Tuo tarpu šešerių Adomas kasdien skaičiuoja, kada jam sukaks aštuoneri, nes aštuonmetį tėtis pažadėjo vestis į žiemos žygį.

Negi nebūna, kad vaikai susirgtų, sukarščiuotų: juk šaltis, vėjas, sugrubusios rankos? – negaliu atsikratyti abejonėmis.

„Patikėkit, kelionėse vaikai neserga. Kiek metų jau einame į žygius – nė karto nebuvo tokio atvejo. Dažniau, jei kuris išvažiuoja sirgdamas, pasveiksta. Matyt, šaltyje visi virusai sušąla arba pats organizmas kažkaip mobilizuojasi“, – spėlioja Šinkūnai, visada kuprinėje turintys ir minimalią vaistinėlę.

Spaudžiu tėvus į kampą, klausdama, ką jie darytų pačiu ekstremaliausiu atveju – tarkim, jei kuris nors iš šeimos narių žygyje susižeistų? Saulius tikina, kad didelės rizikos nebūtų, nes aplinka civilizuota. Po vienos ar dviejų dienų kelio namiškiai pasiektų namelį, o iš ten – žmones, išsikviestų pagalbą. Prieš kiekvieną žygį šeima aptaria, ką reikėtų daryti, jei, tarkim, tėčiui nutiktų kas nors rimtesnio.

„SOS mygtuko dar niekada nereikėjo spausti. Tiesa, pirmieji žygiai buvo sunkesni, todėl vaikai netgi turėdavo man padėti – užstumti roges į kalną ar perimti dalį mano naštos“, – aiškina tėtis.

Šinkūnų šeimos archyvo nuotr.

Vertingos pamokos gamtoje

Kuo toliau, tuo labiau aiškėja tokių šiaurietiškų kelionių nauda. Ypač vaikams. Eidami jie gali stebėti laukinę gamtą: prabėgančius elnius, nematytus paukščius… Tik žmonių čia beveik nepasitaiko. Vos vienas, kitas. Daugiau klajoklių gali sutikti prasidėjus pavasariui, o štai Šinkūnams – priešingai – reikia nepramintų takų, sunkesnių sąlygų.

„Vasarį sniegas čia dar labai purus, todėl pats turi pasidaryti vėžes Tai irgi nelengva, bet įdomu. Be to, žiemomis anksti temsta: turi paskubėti“, – apie sunkumus pasakoja Saulius ir prisimena atvejį, kai teko į vietą atkakti naktį, pasišviečiant žibintuvėliais.

Dar vienas tokių kelionių pliusas – poilsis nuo telefonų, socialinių tinklų. Kristina džiaugiasi, kad Saulius jau visus vaikus išmokė keliauti be telefonų.

„Buvo laikas, kai turėjau žygeivių būrelį. Prieš išeidami į kelią vaikai savo telefonus palikdavo klasėje ir atsiimdavo tik žygio pabaigoje“, – pasakoja jis.

Vyras juokiasi, kad šitos pamokos nenuėjo veltui. Kai sūnui Matui buvo pavesta neštis telefoną ir viską fotografuoti, jau antrą dieną jis atidavė savo mobilųjį tėčiui, sakydamas, kad nori pabūti laisvas.

Vakarais, kai pasiekdavo trobelę, užsikurdavo krosnelę, sušildavo ir numalšindavo alkį, šeimos narių laukdavo dar viena pareiga. Ne tik įkelti dienos įspūdžius į feisbuką (draugai norėjo sekti jų nuotykius), bet ir atversti dar vieną kelionių dienoraščio puslapį.

„Turime tradiciją kiekvienos kelionės metu rašyti žygio dienoraštį. Tušinuku. Kiekvienas paeiliui aprašome po vieną dieną iš savo perspektyvos – ką tądien patyrėme, kokie sunkumai lydėjo. Būna, kad visi jau miega, kažkas gal net knarkia, o tu sėdi su tušinuku prie žvakės ir rašai…“ – vaizdžiai piešia kelionės atviruką tėtis.

Šinkūnų šeimos archyvo nuotr.

Svarbi bendrystė

Rumšiškių miestelis nedidelis, visi vieni apie kitus žino. Ar rumšiškiečiai nevadina Šinkūnų keistuoliais? „Reikėtų jų paklausti, – juokiasi abu. – Gal ir vadina, bet į akis nesako. Tik prašo į feisbuką įkelti daugiau nuotraukų iš žygių, kad ir jie tokiu būdu galėtų drauge keliauti. Juk žiemos Lietuvoje pasidarė labai nežiemiškos.“

Ar Šinkūnai laimingi? „O taip! – choru atitaria abu. – Mūsų laimė slypi kelionėse į Šiaurę drauge su vaikais. Bendrystė mums labai svarbi. Ir ne tik kelionėse. Bendri pusryčiai, pietūs, vakarienės – mums vertybė. Gera sėdėti visiems kartu, valgyti, šnekučiuotis.“

Vasaromis vyksta į krikščioniškas šeimų stovyklas, į Ventspilį prie jūros, kur visada apsistoja kempinge, miega palapinėje. Dar juos jungia tikėjimas, draugystė su Dievu. „Kad ir tose mūsų kelionėse... Mes darome, kas priklauso nuo mūsų, o kas ne – paliekame tuo pasirūpinti Jam“, – savo drąsą paprastai paaiškina jie.

Šinkūnų devizas – tikėjimas, judėjimas ir sveikas gyvenimo būdas. Ir būtinai – ryšys tarp vaikų ir tėvų. Siekis, kad jie būtų empatiški vieni kitiems.

Kai Saulius pirmąsyk su vyresnėliu Luku išėjo į žygį, neapskaičiavo savo kuprinės svorio. „Sūnus matė, kad man labai sunku. Pasisiūlė panešti. Net susigraudinau, kiek tuose mūsų vaikuose slypi gėrio, atjautos, supratimo, jautrumo. O juk šitos savybės ir yra svarbiausios!“ – susijaudinęs kalba S. Šinkūnas.

Jo tikslas – užauginti drąsius vaikus, kurie neužsidarytų savo namuose, sakydami, kad kažko negali, kad bijo to ar ano. „Iš pradžių nė vienas nemokėjo nesušlapę pereiti per upelį, užtai dabar jau visi moka“, – pritaria Kristina, pamilusi savo vyrą už jo aktyvumą, judrumą, inovatyvumą ir rūpestį jais visais.

Paklausti apie šios vasaros planus, Šinkūnai vėl mini Suomiją, kurią juokais vadina savo antraisiais namais. Šį kartą, sako, savo gardaus suomiško pyrago dalį gaus mažiausieji.

„Aplink Helsinkį daug nacionalinių parkų, užsuksime ir į zoologijos sodą, aplankysime Rovaniemi miestelį ir būtinų būtiniausiai užkopsime į tuos pačius kalnus, kuriuos iščiuožinėjome žiemą su didžiaisiais“, – svajonėmis ir planais dalijasi rumšiškiečiai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių