– Nuo ko priklauso, kuo vaikai norės būti užaugę?

– Nuo to, ką jie mato ir girdi aplinkoje. Dažniausiai tai  profesijos, kurias turi jų tėvai. To ir jie pradeda norėti. Tėvai turėtų pasakoti apie savo darbą, aiškinti, ką jame veikia, kodėl reikia dirbti, turi sakyti, kad labai svarbu, jog darbas patiktų. Jei įmanoma, tėvams vaikus reikėtų nusivesti į savo darbą ar patiems ateiti į darželį, klasę, papasakoti apie savo profesiją. To paprašyti reikėtų ir giminaičio ar pažįstamo, kuris dirba tą darbą, apie kurį vaikas svajoja. Blogai, jei vaikai iš tėvų girdi: "Ai, ir vėl į tą darbą, nekenčiu..."

Vaiką reikia girdėti ir suteikti galimybę su tomis profesijomis susipažinti plačiau, giliau. Ir vaikas atsirinks. Įsitikinimus vaikai perima iki dvylikos metų, stebėdami tėvų elgesį, o patirties neperduosi, ji įgyjama pačiam veikiant. Reikia ne piršti vaikui savo požiūrį, bet jo klausti: kas jam patinka, kuo jis domisi; paklausus – klausytis. Ir vaikas pasakys. Taip pat reikia stebėti, kuo jis užsiima, kas jam sekasi. Kai jis būna grupėje, kokius jis vaidmenis prisiima? Ar jis eina sportuoti, skaityti ar piešti? Jei piešia – ar laukia, kol suaugusysis pasakys, ką nupiešti, ar improvizuoja?

– Kas geriau: nuolat vežioti vaikus po būrelius, ar suteikti vaikui pakankamai laisvalaikio, kad jis turėtų laiko tiesiog žaisti, kaip sakoma, patirtų tikrąją vaikystę?

– Turi būti pusiausvyra. Tampyti vaiką po būrelius, kad tik jis visą laiką būtų užsiėmęs, yra vienas kraštutinumas. Kai vaikas nieko nelanko – kitas. Vaikui užsiimti užklasine veikla reikia, bet turi būti atsižvelgiama į jo poreikius. Idealiu atveju, jei užklasinė veikla tos srities, kuriai vaikas gabus, kuri jam patinka. Vėliau ta veikla gali tapti profesija. Net mažam vaikui turi būti leidžiama pasirinkti. Reikia vaiko klausti: ar nori šokti, dainuoti, plaukti, konstruoti? Ką renkiesi? Vaikas gal pasirinks atsitiktinai, ir paskui ta veikla jam galbūt net labai nepatiks. Dėl to svarbu iš anksto susitarti su vaiku, kiek laiko jis būrelį lankys, nepaisant to, patiks jam tai ar ne. Taip ugdoma atsakomybė už savo sprendimus. Geriausia iš anksto sutarti, kad vaikas būrelį lankytų bent metus.

– Kaip tėvai turėtų reaguoti į nuolatinius vaiko skundus, kad tas būrelis jam nebepatinka?

– Tėvai turėtų išsiaiškinti, kodėl vaikas taip sako. Dažnai būna, kad nepatinka ne pati veikla, o treneris ar mokytojas kažką ne taip pasakė, vaikas susipyko su kitais būrelį lankančiais draugais ar pan. Vadinasi, reikia spręsti šias problemas, o ne mesti būrelį. Tačiau net ir tuo atveju, jei išsiaiškinama, kad netinka pati veikla, reikėtų susitarti, kad būrelį vaikas lankys ne trumpiau kaip tris mėnesius, o ne mes staiga, vos sugalvojęs.

– Ankstyvuoju amžiaus tarpsniu lengviausia pastebėti vaiko meninius, sportinius gebėjimus. Ką patartumėte tėvams: besąlygiškai skatinti jų ugdymą, ar skatinti sąmoningai prilaikant? Juk šios sritys, renkantis profesiją, greičiausiai liks tik šalutine veikla.

– Čia pasireiškia vienas iš tėvų lūkesčių, kad vaikas rinktųsi rimtą, pelningą profesiją. Tačiau vėlgi tai yra daugiau tėvų išankstiniai lūkesčiai, o juk ne tėvai turėtų nuspręsti, kokią profesiją vaikas pasirinks.

Galvodami apie sportininko ar menininko profesijas, vaikai įsivaizduoja, kad jie bus geriausi. Nereikėtų stabdyti, jei vaikas nori rinktis tokią profesiją. Tačiau reikėtų atkreipti vaiko dėmesį: matai, kiek tai reikalauja pastangų? Tėvai turėtų vaikui parodyti, kas jo laukia ateityje, tačiau sprendimą jis turi priimti pats.

– Dažnai tėveliai sako: labai praverstų galimybė pasikonsultuoti su vaikų psichologu ar kitu konsultantu, kuris pasakytų, kur link vaiką nukreipti. Ar yra testai, pagal kuriuos eilinis psichologas galėtų įvertinti vaiko polinkius?

– Jei viskas nuoseklu, tėveliai supratingi, klauso vaiko, leidžia bandyti – gal ir nereikės psichologo. Bet jei vaikas tarsi visko nori, arba lyg ir nenori nieko, o tėvai taip pat neįsivaizduoja, kuo vaikas galėtų užsiimti, kodėl nepasikonsultavus, neatlikus testų? Jau penktoje klasėje galėtų įvykti pirmoji konsultacija. Kai kurie specialistai mano, kad jau septintoje klasėje galima nustatyti, į kokius mokslus – tiksliuosius ar humanitarinius – vaikas linkęs. Dėl tiksliųjų mokslų ne viskas taip paprasta. Dažnai polinkis jiems išryškėja jau penktoje šeštoje klasėse. Bet tai tik pirmoji banga. Antroji būna devintoje klasėje. Ypač tai pasakytina apie berniukus.

Tiesa, vien tik psichologiniai testai nėra panacėja. Tačiau pats testo atlikimas skatina galvoti apie save, būsimą profesiją, savo ateitį. Atliekamas testas, gaunami rezultatai – žiūrima, kurios srities gebėjimų – matematinių, socialinių, meninių, gamtamokslinių – vaikas turi. Kitas žingsnis – pasidomėti tos srities, kuriai jis gabus, profesijomis. Kartais išryškėja polinkis į tokią sritį, į kurią anksčiau jis nebuvo atkreipęs dėmesio. Kyla minčių: gal vis dėlto pabandyti tos srities būrelį?

Jei tokie testai atliekami anksčiau, lieka daugiau laiko eksperimentuoti. Juk vyresnėse klasėse moksleivis jau turi rinktis mokymosi profilį.

Pasikartosiu: jei su vaiku bendraujama kaip partneriu, t.y. jam suteikiama pasirinkimo laisvė, esant poreikiui, suteikiama parama, padedama surasti reikalingą informaciją, padrąsinama, sudaromos galimybės praktiškai pabandyti, paprastai vaikai kartu su tėvų pagalba išsiaiškina, kuo būti. Svarbu atskleisti, kurioje srityje vaiko gebėjimai didžiausi, ir pagal tai rinktis profesiją. Visi sėkmingas karjeras padarę žmonės sako: aš dariau tai, kas man patiko, kas man sekėsi. Taigi profesiją reikia rinktis tokią, kad žmogus galėtų realizuoti didžiausius savo gebėjimus, ir atsižvelgti į tai, prie ko linksta jo širdis.