- Dalia Juškienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kai pasakojame, kad augome neturėdami mobiliųjų telefonų, šių dienų vaikai į mus žiūri kaip į dinozauro griaučius zoologijos muziejuje. Ir nors mobilieji į mūsų gyvenimą atėjo vos prieš keturis dešimtmečius (komercinėje prekyboje pirmieji pasirodė 1983-iaisiais), gyvenimas be jų šiandien išties suvokiamas kaip akmens amžius. Mobilusis ryšys ir mobilieji įrenginiai kardinaliai pakeitė mūsų tikrovę: darbą, laisvalaikį, bendravimą.
Ką matome važiuodami autobusu, traukiniu, laukdami eilėse? Visi be išimties sukišę nosis į mobiliuosius. O sekmadienio pietų į kavinę išsiruošusi šeima? Apsidairykite – kol laukia savo patiekalų, visi naršo mobiliuosiuose. „Jeigu žmogus be perstojo naršo telefone, peržiūri socialinių tinklų įrašus, skaito tai, kas nesusiję su konkrečiais tikslais, jau galima galvoti apie priklausomybę“, – aiškina psichologai apie priklausomybės nuo mobiliojo telefono atpažinimą. Nomofobija (nesugebėjimas gyventi be mobiliojo telefono) tokia pat pražūtinga, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio, tabako, narkotikų ar azartinių lošimų. Tik, kaip ir visi nuo priklausomybių kenčiantys, mes visų pirma neigiame ją.
Naujausiais duomenimis, Lietuvoje mobiliuosius telefonus turi daugiau nei 90 proc. mokinių, įskaitant ir pradinukus. Pasak apklausų, kai kurie jų be telefono jaučiasi tarsi be vienos iš savo galūnių... Suaugusiųjų kalbos apie mobiliųjų telefonų žalą – kaip vanduo nuo žąsies. O išmaniųjų telefonų draudimo mokykloje tema – kaip rūtų darželis etnografiniame kaime: pažiūrėti – galima, paliesti – ne.
Kai darbdaviai iškelia reikalavimą nesinaudoti mobiliuoju darbo metu – suprantame. Kai mokiniams bandoma taikyti tokį pat reikalavimą – šiaušiamės. Vis dėlto daugėja mokyklų, kuriose tapo įprastos dėžutės su užrašu „Telefonai ilsisi“. Jau stovime 6G priešaušryje, kai mobilusis internetas taps tarsi oras, kuriuo kvėpuojame, o lustai bus implantuojami po oda. Tai ne fantastinio filmo siužetas, o dešimtmečio prognozės. Todėl, kol galime, pailsėkime nuo telefonų.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lauko išvietės paveldas4
Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...
-
Auksinis aštuonetas2
Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...
-
Kodėl mes ne Amerika?6
Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...
-
E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai6
Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...
-
Poetų ar miestų karas?3
Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...
-
Kiekviena diena – lyg asilų šventė21
Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...
-
V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas104
Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui į klausimus „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau išsemta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vi...
-
Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą2
Savaitgalį teko praleisti Palangoje. Mero Šarūno Vaitkaus kvietimu teko dalyvauti Palangoje įvykusiame Europos brasbandų (varinių pučiamųjų orkestrų) čempionate. ...
-
Nusilenkti Mamai1
Draugė net šastelėjo nuo mobiliojo telefono. „Nenoriu matyti to išsigimimo!“ – nė nedirstelėjo į nuotrauką, kurioje ant baltai užklotos pakylos gėlių jūroje guli ... šuo. Pašarvotas. Savo skausmu socialin...
-
Skaniai gyvename13
Valgai vynuogę ir stebiesi: Pietų kraštų vaisius vidury žiemos. Kaduise, prieš 30 metų, ir rudenį negaudavai. O dabartės – bet kuriuo metu, bet kokiais kiekiais. Bet kažkas kikena: gal jis nežino, kaip tikros vynuogės atrodo: gels...