Apie nomofobiją plačiau papasakojo „Jaunimo linijos“ savanorė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos doktorantė Rasa Katinaitė.

– Ar jūs jaučiate nerimą nerasdama savo mobiliojo telefono?

– Žinoma, kad jaučiu. Manau, kiekvienas jaučia.

– Nerimas – reguliuojamas dalykas, o fobija jau reiškia didžiulę baimę?

– Taip, tiesa. Čia ir atsiskiria, kad fobija – toks stiprus nerimas. Ji sutrikdo mūsų gyvenimą, neleidžia mums pilnavertiškai į jį įsitraukti. O paprastas nerimas, kai galbūt jaučiuosi nemaloniai, bet vis tiek galiu atlikti įvairias savo gyvenimo veiklas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar nomofobija yra naujas terminas?

– Terminas ne naujas, Lietuvoje gal naujesnis. Jis įvestas 2008 metais, jau penkiolika metų. Bet mes jį dažniau išgirstame kaip priklausomybę nuo telefono, kas yra tas pats. Tai terminas, su kuriuo dažnai susiduriame praktikoje. Žmonės skundžiasi, sako, kad negali produktyviai įsitraukti į savo gyvenimą. Taip yra, nes jie daug laiko nori naršyti telefone, kiekvieną laisvą minutę praleisti žiūrint kažkokius trumpus filmukus, socialinius tinklus.

Svarbu susirasti veiklų, į kurias galite įsitraukti realiame gyvenime.

– Ji nėra būdinga tik jaunimui? Tai amžiaus nepaisanti fobija, tiesa?

– Taip, moksliniai tyrimai rodo, kad jaunimas labiau paveikus, nes jie užaugo prie ekranų, didelė dalis jų gyvenimo yra socialiniuose tinkluose. Bet vyresni žmonės, kurie naujai atranda virtualaus gyvenimo skleidžiamą džiaugsmą, greitą dopaminą, kurį mes iš jo gauname, jie gali dar labiau įsitraukti, nes neturi įgūdžių, kaip susivaldyti nuo telefono.

– Kaip veikia nomofobija? 

– Apima ta pati panika, baimė. Pagrindinis dalykas tas, jeigu žmogus atsiduria tokioje situacijoje, kad jis negali naudoti savo telefono, ar jis išsikrauna, ar patenka į ne ryšio zoną, tai visas to žmogaus dėmesys sutelktas ne į aplinką, bet į ieškojimą, kaip atrasti būdą pasikrauti telefoną, atrasti ryšį. Jis negali įsiterpti į kažkokias diskusijas, veiklas. Viską daro tik tam, kad galėtų atrasti galimybę prisijungti prie telefono. Jeigu gyvenimas sutrukdomas, ar mes renkamės nenueiti į kažkokias veiklas, koncertus vien dėl to, kad negalėsime naudotis telefonu, tai jau yra nomofobijos simptomas.

– Tai ką tuomet daryti?

– Puikus būdas – pamažu mažinti telefono naudojimo laiką. Neatsisakyti jo iškart, nes bus per didelis šokas, tačiau pamažu. Jeigu naudojame valandą per dieną, tai galima sumažinti iki 55 minučių. Jeigu pačiam nepavyksta to padaryti, tai galima įsijungti telefono siūlomas programėles, kurios apriboja interneto naudojimą. Mums reikia keisti ne tik virtualųjį, bet ir savo tikrąjį gyvenimą. Dažniausiai norėjimas įsitraukti į socialinius tinklus, į telefoną, susijęs su kažkokiomis socialinėmis problemomis realybėje. Svarbu susirasti veiklų, į kurias galite įsitraukti realiame gyvenime. Atrasti hobių, kur nelabai pasinaudosite telefonu. Su draugais eiti į socialines veiklas, kavines, kur nereikės nuolatos žiūrėti į žinutes ir kur galėsite įsitraukti į įdomius pokalbius. Tai toks dvipusis patarimas. Mažinti naudojimą, bet tuo pačiu keisti savo gyvenimą, kad nesinorėtų tiek daug naudoti telefono.