Kažkur giliai tikime, kad tie žmonės neišnyko, kad jie yra, kad juos susitiksime. Kaip galime pagerbti mirusiuosius? Savo asmeninį ilgesį galime išreikšti rašydami laišką mūsų mirusiam žmogui. Dažnai labai padeda išgedėti, atleisti, susitaikyti su mirtimi ir įžengti į šviesų atminimą ilgas viso gyvenimo atsiminimų, susijusių su tuo žmogumi išrašymas, tiek nuoskaudų, tiek šviesių akimirkų. Jei kyla daug jausmų, yra gerai netgi perskaityti garsiai, juk mirusysis girdi, jis yra kitokioje tikrovėje.

Kai būname šeimoje, vaikams svarbu sužinoti savo senelių, prosenelių ar kitų giminaičių stipriąsias savybes, kaip jie įveikė įvairius sunkumus, kokius blynus kepė, kokius posakius naudojo, kokius gerus darbus padarė. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra kažkas gero, ką galime prisiminti.

Tai diena, kai gera yra pasikalbėti ir apie mirtį, kaip įsivaizduojame amžinybę, kokie ten būsime, nes ten įžengsime tik tobuli, t. y. pasiekę savo dvasinės brandos pilnatvę. Katalikų tikėjimas sako, kad, jei kas nesuspės žemėje ištobulėti, turės pabaigti pratęsime anapus, vadinamame Skaistykla. Užtat Bažnyčia ir nustačiusi tikintiesiems formą, kaip galima jiems padėti. Kas esate pilnai sakramentiškai priklausantys Katalikų Bažnyčiai, tikriausiai žinote jas? (https://lvk.lcn.lt/naujienos/.)

Bet kokiu atveju, svarbu išmokyti vaikus melstis už mirusiuosius ir kartu su jais tai padaryti, ne tik uždegti žvakę ar kapinėse pastovėti. Beje, gali praversti ir jums ateityje. Galima melstis bet kurias maldas – Tėve mūsų; sveika, Marija; Viešpaties angelą ir kitas pabaigoje pridedant maldą už mirusius: http://www.maldaknyge.lt/amzinaji-atilsi.html.

Galima melstis už visus kartu, išvardijant vardus, arba už kiekvieną atskirai, pvz.: už močiutę Janiną (Amžinąjį atilsį duok mirusiajai...).

Labai ramių, šviesių ir kupinų bendrystės su Dangumi ir artimaisiais dienų.

Namuose su vaikais galima šia tema pasižiūrėti filmų, pvz.: „Dangus tikrai yra“, arba „Lūšnelė“ („Trobelė“).

Ir visai gerai yra kalbėtis apie savo mirtį. Ne gąsdinant. Be kategoriškų pareiškimų, kaip laidoti ir kaip ne (tai reikėtų aptarti kitu metu su pačiu artimiausiu žmogumi). Pavyzdžiui, aš kai numirsiu, norėčiau, kad žmonės, kurie mane myli, nupirktų pačią gražiausią jiems gėlę... ir padovanotų žmogui, kurį myli, kuris gyvas ir yra šalia jų, o man visai pakanka tų maldų. Ir dar, kad Danguje, mano supratimu, yra labai smagu, gražu ir gera, daug daugiau nei mes galime geriausiai įsivaizduoti. Šventame Rašte parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“.

Bet svarbiausias dalykas yra branginti gyvuosius. Jei negalime aplankyti savųjų, būtinai skambinkime, sakykime dėkingumo, meilės, palaikymo, nuraminimo, padrąsinimo žodžius, pirkime ir dovanokime gėles bet kada, kol žmonės dar gyvena ir gali jomis džiaugtis, branginkime tą ryšį čia žemėje, kuris bus kitoks, tyras, perkeistas Danguje. Nes Dangui tinka tik meilė.

Ir dar, lapkričio 1-oji yra Visų Šventųjų diena, tai reiškia – mūsų visų vardo diena. Čia irgi tokia Katalikų Bažnyčios motyvavimo priemonė: prisimename tūkstančius šventųjų, tai yra vyrų, moterų, paauglių ir net vaikų, visų luomų ir profesijų, kurie savo gyvenime pranoko vidutinį žmogiškumą ir paliudijo aplinkiniams Dievo meilę nepaprastai atkakliai tarnaudami, išlaikydami džiaugsmą, viltį, tikėjimą ir meilę sunkiausiais išmėginimų laikais. Kai kurių iš jų niekas nežino, pamatysime ten nuėję. Ši šventė motyvuoja, kad kiekvienas iš mūsų gali būti stiprus ir laimingas su Dievu. O lapkričio 2-oji – tai mūsų mirusiųjų pagerbimo ir maldos už juos diena. Bet kaip žinome, visi svarbūs dalykai prasideda išvakarėse, todėl ir į kapines procesijos eina lapkričio 1 d., meldžiamasi už visus žmones, taip pat tuos, kurie žuvo gindami Tėvynę. Nepamirškime jų ir mes. Labai ramių, šviesių ir kupinų bendrystės su Dangumi ir artimaisiais dienų.