Apie negerą jausmą po operacijos pamačius savo kartais net sunkiai atpažįstamą artimą pasakoja ir paciento giminės: gydytojai kalba apie sėkmingą operaciją, o tavo žmogus, matai, tapo kitoks... Taip, po kažkiek laiko viskas grįžta į savo vėžes, artimieji nusiramina, tačiau sako, kad jiems būtų buvę žymiai lengviau, jei apie galimus pokyčius, psichikos sutrikimus būtų žinoję iš anksto.

Kas kartais nutinka žmonėms po operacijų, kaip į tai reaguoti ir ko laukti? Į klausimus atsako Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos gydytoja anesteziologė reanimatologė dr. Birutė Kumpaitienė (B. K.) ir Psichiatrijos klinikos gydytoja psichiatrė Karolina Laurinaitienė (K. L.).

– Po kokių operacijų dažniausiai pacientams laikinai sutrinka psichika? Kodėl?

B. K.: Po visų tipų operacijų pacientams gali pasireikšti psichoneurologinės komplikacijos: pooperacinis delyras ir pažintinių funkcijų sutrikimas. Po didelės apimties, ilgos trukmės operacijų šie sutrikimai dažnesni, tačiau jie gali ištikti ir po paprastesnių chirurginių intervencijų arba netgi ne po operacijų, o tiesiog esant sunkiai paciento būklei, pvz., gydomam intensyviosios terapijos skyriuje.

Mechanizmai, kodėl atsiranda psichoneurologinių sutrikimų, neaiškūs. Yra kelios hipotezės, kad jie atsiranda dėl aktyvaus uždegimo proceso organizme, neurohormonų apykaitos sutrikimo, smegenų ląstelių tarpusavio informacijos perdavimo tinklų pakitimų. Tyrimai, kuriais buvo siekiama užkirsti kelią šioms komplikacijoms, kol kas nesėkmingi, įskaitant vaistus, anesteziją ir chirurginius metodus. Taigi, šiuo metu vis dar ieškoma metodų, kaip galima būtų išvengti šių sutrikimų.

Tyrimai rodo, kad pacientų lūkesčiai prieš operaciją ir įsitikinimai apie ligą vaidina lemiamą vaidmenį trumpalaikiu ir ilgalaikiu pooperaciniu laikotarpiu.

– Kaip dažniausiai pasireiškia psichikos sutrikimai (žmonėms kyla haliucinacijų, jie nori pabėgti iš ligoninės, grasina nusižudyti, nusižudo)? Kaip ilgai tai gali trukti?

B. K.: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad po operacijos gali būti keletas skirtingų sutrikimų ir apie juos visus reikia kalbėti atskirai, t. y. negalime jų visų vertinti vienodai. Ūmiu pooperaciniu periodu gali pasireikšti delyras ir / ar pažintinių funkcijų sutrikimas. Šių sutrikimų metu mintys apie savižudybę nebūdingos.

K. L.: Pooperaciniam delyrui ar pažintinių funkcijų sutrikimui pooperaciniu laikotarpiu mintys apie savižudybę nebūdingos, tačiau delyro metu, kai pacientas nesiorientuoja laike, vietoje, kartais ir savyje, mato regos haliucinacijų ar kyla kliedesinių idėjų, paciento elgesiui daro įtaką jų turinys. Pateiksiu pavyzdį: jeigu pacientas nesiorientuoja situacijoje, nesupranta, kad jam buvo atlikta operacija, nežino, kur yra, ir regi jam grėsmingus vaizdinius pooperaciniu laikotarpiu, ši aplinka jam gali atrodyti nesuprantama, nesaugi, todėl gali bandyti bėgti ar pradėti save žaloti. Labai svarbu pastebėti pradinius delyro požymius, pacientui padėti suprasti, kur jis yra, kokia jam procedūra atlikta, kokia šiandien yra data, nepalikti jų be klausos aparato, jei tokį nešioja, ar visiškoje tamsoje nakties metu. Kartais, jei viso to nepakanka, reikalingi medikamentai, siekiant kuo greičiau pašalinti delyrą ir užtikrinti paciento saugumą, komfortišką sveikimą pooperaciniu laikotarpiu (gerinant paciento miegą, mažinant nerimą).

B. K.: Delyras yra ūminis sudėtinis sindromas, kurio simptomai nespecifiški ir gali būti skirtingi skirtingiems pacientams. Delyrui būdingi tokie požymiai: dezorientacija vietoje, laike, t. y. pacientai nesupranta, kur yra, medicinos personalą painioja su savo artimaisiais ir t. t.; miego ciklo sutrikimai, t. y. mieguistumas dieną ir nemiga naktį; elgesio sutrikimai: nerimas, sujaudinimas, nenustygimas vietoje arba, priešingai, užsisklendimas savyje; suvokimo ir vertinimo sutrikimai: vizualinės iliuzijos, haliucinacijos, įtarinėjimai, kliedesinės idėjos.

Delyro metu sutrinka ir pažintinės funkcijos. Šis sutrikimas gali būti ir be delyro. Pažintinės funkcijos – žmogaus gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti tam tikrą informaciją. Pažintinėms funkcijoms priskiriama dėmesys, atmintis, nuosekli socialinė elgsena, planavimas, taip pat kalba, skaičiavimas, erdvinė dėmesio orientacija ir kt.

Pooperacinio delyro dažnis, literatūros duomenimis, svyruoja nuo 10 proc. iki 30–50 proc. atvejų. Būdinga staigi pradžia iškart po operacijos ar pirmą antrą parą po operacijos. Paprastai trunka 2–4 paras, bet gali užtrukti ir iki savaitės.

Trumpalaikis kognityvinių funkcijų sutrikimas po operacijų yra stebimas 33–83 proc. ligonių; ilgalaikis, užtrunkantis nuo kelių mėnesių iki metų, 20–60 proc. atvejų.

Natūralu po operacijos jaustis prislėgtam dėl nemalonių ir skausmingų pojūčių visame kūne ar operuotoje vietoje, nerimauti dėl savo sveikatos, ateities ir t. t. Užtrukus šiems jausmams, netgi ir pagerėjus fizinei būklei, gali būti diagnozuota depresija.

– Kokių priemonių imamasi ligoninėje, kad pacientas, tarkime, neįvykdytų savo ketinimų, kurie būna išprovokuoti pooperacinio psichikos sutrikimo?

B. K.: Visi pacientai, kuriems po operacijos pasireiškia delyras, gydomi intensyviosios terapijos skyriuje, taigi nuolatos, visą parą, yra medicinos personalo priežiūroje. Šiuos pacientus gydo gydytojai anesteziologai reanimatologai arba daugiadisciplinė komanda kartu su gydytojais psichiatrais, psichologais. Labai svarbus vaidmuo tenka slaugos personalui, kuris užtikrina kokybišką ir nuolatinę pacientų priežiūrą. Tik visiškai išnykus delyro simptomams, pacientai perkeliami į stacionaro skyrių pagal profilį.

– Kai kurie pacientai pasakoja prisimenantys, kad elgėsi neadekvačiai, kitiems vėliau apie tai papasakoja kiti palatos ligoniai. Visi tvirtina dėl savo veiksmų tuo pooperaciniu laikotarpiu labai išgyvenantys – jiems gėda, bijo, kad tai nepasikartotų, smerkia save. Ką pasakyti tokiam žmogui? Gal jam ir turi būti gėda?

B. K.: Delyro metu pacientai būna dezorientuoti, t. y. nesuvokia, kur yra, kas juos supa, o dėl suvokimo ir vertinimo sutrikimų dažnai į aplinkinius reaguoja priešiškai, gynybiškai. Dažnai tai būna didelė problema medicinos personalui, nes pacientai ne tik atsisako gydytis, nebendradarbiauja, bet kartais tampa agresyvūs: plūsta aplinkinius, kartais ir mušasi, mėto daiktus ir t. t. Natūralu, kad, praėjus delyrui, žmonės jaučiasi nejaukiai.

Noriu nuraminti pacientus – medicinos personalas puikiai supranta, kad tai liga, o ne sąmoningas noras pakenkti aplinkiniams, ir smerkti savęs tikrai nereikia. Nerimauti, kad delyras pasikartos, pavyzdžiui, po kelių dienų, taip pat nereikia – tai nebūdinga. Tačiau asmenims, kuriems pasireiškė delyras po vienos operacijos, yra tikimybė, kad bus ir ateityje, po kitos. Kartais tenka susidurti su pacientais, kurių artimieji prisimena, kad taip jau buvo ir po ankstesnės operacijos.

K. L.: Bijoti ar jausti gėdos nereikėtų, nes delyras yra būsena, kurios nė vienas nepasirenka. Medicinos personalo tikslas – padėti pacientui, todėl pooperaciniu laikotarpiu stebima viskas – ne tik kūnas, bet ir  miegas, mityba, elgesio pokyčiai. Jeigu pasireiškia delyras, personalas būklę atpažįsta, stengiasi išsiaiškinti delyro priežastis. Tokius pacientus dažnai konsultuoja gydytojas psichiatras, jis sudaro individualų gydymo planą ir slaugos rekomendacijas.

– Kas ir kaip gali padėti žmogui? Ar yra tarnyba, skyrius, specialistas, kuris laikino psichikos sutrikimo metu imasi slaugyti ar gydyti pacientą?

K. L.: Jeigu pacientas yra po operacijos, jam išvystė delyras, labai svarbu gydyti abi patologijas vienu metu, todėl komanda, kuri prižiūri tokį pacientą, yra gana didelė. Bene didžiausias vaidmuo tenka slaugos personalui; jie patys pirmieji pastebi paciento elgesio pokyčius.

Dažnai tokie pacientai yra paliekami skyriuose tęsti pagrindinės ligos gydymą, tačiau sudaromas tolesnis planas, įskaitant medikamentus ir išimtiniais atvejais – paciento fizinį suvaržymą, kai yra reali grėsmė, kad jis veiksmais pakenks savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Jeigu to neužtenka, svarstoma tokį pacientą laikinai perkelti į Psichiatrijos kliniką būklei stabilizuoti.

– Kai pacientas po operacijos išleidžiamas iš ligoninės, jam paaiškinama, kad pasveikusiu galės save laikyti po, tarkime, pusmečio. Tačiau mes galvojame apie fizinę sveikatą – gyjančius išorinius ir vidinius pjūvius ir t. t. Vargiai pagalvojame, kad po sėkmingai atliktos, tarkime, širdies operacijos vėliau žmogus suserga depresija, nerimo liga, nesiliauja galvoti apie tai, ką teko patirti, taip pat ir jam pasireiškusius laikinus psichikos sutrikimus. Ar įmanoma šių dalykų išvengti ir kaip?

B. K.: Iš tiesų, keičiasi medicina, keičiasi požiūris ir pacientų lūkesčiai. Ilgus metus baigtys po operacijų buvo vertinamos kaip mirtingumo ir sergamumo dažnis. Tačiau, tobulėjant chirurginei, anesteziologinei metodikai, gerėjant gydymo rezultatams, pasikeitė, išaugo ir pacientų lūkesčiai, ir tai lemia, kad pagrindiniais operacijos sėkmės kriterijais tapo pooperacinė gyvenimo kokybė ir sėkmingas paciento grįžimas prie įprastinio gyvenimo ritmo, kuriam įtakos turi tiek fiziniai, tiek ir psichoemociniai veiksniai.

Literatūroje nurodoma, kad delyrą didinantys veiksniai prieš operaciją yra šie: buvęs pažintinių funkcijų sutrikimas, psichikos ligos, buvęs insultas, depresija, alkoholio vartojimas, centrinę nervų sistemą veikiančių medikamentų vartojimas, širdies ritmo sutrikimai, įskaitant prieširdžių virpėjimą, periferinių kraujagyslių liga (aterosklerozė ne širdies arterijose), inkstų pažeidimas ar liga, didesnis nei 30 kg/m2 kūno masės indeksas, cukrinis diabetas ir arterinė hipertenzija, vyresnis amžius.

Medicinos personalo tikslas – padėti pacientui, todėl pooperaciniu laikotarpiu stebima viskas – ne tik kūnas, bet ir miegas, mityba, elgesio pokyčiai.

– Ką apie šiuos sudėtingus dalykus turi žinoti artimieji? Kaip jiems elgtis? Kur ieškoti pagalbos?

B. K.: Kaip jau minėjau, delyro metu pacientai iš stacionaro neišleidžiami, visa reikalinga pagalba jiems suteikiama ligoninėje. Artimiesiems svarbu žinoti ir suprasti, kad tai laikinas sutrikimas, kad, net ir imantis visų prevencinių priemonių operacijos metu, tai gali įvykti. Labai svarbus artimųjų palaikymas, bendravimas. Tiek su pacientu, tiek su medikais. Tuo metu, kai pacientas yra dezorientuotas ir visa aplinka, personalas atrodo priešiškas, raminantis pokalbis su artimaisiais, paaiškinimas yra labai svarbu. Taip pat svarbu žinoti, kad ankstyvas paciento mobilizavimas po operacijos, dienos ir nakties režimo atnaujinimas, pagalbinių juslinių priemonių (jeigu buvo reikalingos iki operacijos) naudojimas, pvz., klausos aparatas, akiniai, yra delyro išsivystymo prevencija.

K. L.: Labai svarbu pacientą ir jo artimuosius informuoti, kad po operacijų tokia būklė kurį laiką yra galima. Jokiu būdu negalima reikalauti pasveikti ir grįžti į įprastą gyvenimą iškart po operacijos. Dažnai ir kūnui reikalinga reabilitacija, palaipsnis sveikimo procesas, todėl pamažu gali prireikti atsistatyti ir paciento psichikai.

– Daugelis pacientų ir jų artimųjų tvirtina, kad jiems būtų labai pravertusi tarnyba ar skyrius, kuriame galėtų gauti informacijos apie psichologinius operacijų niuansus. Kauno klinikose atliekamos aukščiausio lygio operacijos, žmonės gelbėjami iš mirties, tačiau bendros pagalbos, kad su pagalba fizinei sveikatai paraleliai būtų teikiama ir psichologinė pagalba, nėra. Ar reikėtų kažkokios psichologinės tarnybos, specialisto, kurie dirbtų kartu su kardiochirurgais, kardiologais ar kitais gydytojais teikdami pagalbą pacientui?

B. K.: Teikiant pacientui psichologinę pagalbą dalyvauja visi: ir pats pacientas, ir jo artimieji, ir visas medicinos personalas. Kiekvieno funkcijos yra labai svarbios bendram rezultatui pasiekti. Gydytojas paaiškina apie atliktus tyrimus, kodėl operacija reikalinga, kokie galimi kiti gydymo būdai, kas ir kada atliktų operaciją, įvertina psichosocialinius veiksnius. Operuojantis chirurgas informuoja apie numatomą operacijos eigą (žinoma, ji gali ir pasikeisti dėl netikėtų radinių) ir priežiūrą. Gydytojas anesteziologas reanimatologas įvertina operacijos rizikos veiksnius ir paaiškina pacientui apie anesteziją ir priežiūrą intensyviosios terapijos skyriuje.

Pacientas turėtų klausti, kas jam neaišku ar kelia susirūpinimą. Paciento artimieji pasirūpina paciento emociniu palaikymu, kitų gyvenimo kokybei gerinti reikalingų priemonių užtikrinimu, išsiaiškina apie priešoperacinę ir pooperacinę priežiūrą, reabilitaciją ir gydymą namie. Dėl operacijų sprendžia specialistų komanda, todėl ji visada gali įtraukti į aptarimą psichikos sveikatos specialistus, siekiant priimti sprendimą dėl geriausio gydymo varianto. Slaugytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai turėtų būti apmokyti teikti pacientams psichosocialinę pagalbą ir kitas psichologines intervencijas.

Noriu paminėti, kad tyrimai rodo, jog pacientų lūkesčiai prieš operaciją ir įsitikinimai apie ligą vaidina lemiamą vaidmenį trumpalaikiu ir ilgalaikiu pooperaciniu laikotarpiu. Teigiami priešoperaciniai lūkesčiai prognozuoja geresnę gyvenimo kokybę, mažesnę negalią ir mažesnę depresiją. Labai svarbus paciento nusiteikimas operacijai – didesnis priešoperacinis optimizmas yra susijęs su mažesniu skausmo intensyvumu ir fiziniais simptomais praėjus 6–8 savaitėms po širdies operacijos. Optimizmas taip pat siejamas su mažesniu gydymo ligoninėje laiku, taip pat geresniu išgyvenamumu. Tik paciento, jo artimųjų ir medicinos personalo bendradarbiavimas gali padėti pasiruošti operacijai.

– Neretai minimas pasiruošimas operacijai, tačiau čia ir vėl labiau galvojama apie fizinius, higienos, organizacinius dalykus. Ar reikalingas psichologinis pasiruošimas operacijai? Kas pacientui turėtų suteikti tokią informaciją?

K. L.: Kaip jau minėjo kolegė, psichologinis pasiruošimas prieš operaciją tikrai reikalingas. Kuo labiau pacientas supažindintas su jo būkle, su jam numatyta operacija, pooperaciniu laikotarpiu, galimomis rizikomis, tuo daugiau jis dalyvauja gydymo procese. Informaciją pagal savo kompetenciją turėtų suteikti kiekvienas specialistas.

– Ar nemanote, kad didžiausia problema, jog dažnas pacientas ir jo artimasis nė nenujaučia apie galimą psichikos sutrikimą? Gal tai pačių žmonių problema – sėkmingo gydymo naštą užkrauna gydytojui ir patys nieko nedaro?

B. K.: Sutinku, kad dėl nežinojimo kyla daug nesusipratimų, nerimo, nusivylimo. Manau, kad šioje srityje visi dar galime nuveikti daugiau. Pacientai ir jų artimieji turėtų daugiau klausti, mes, medikai, – daugiau kalbėti ir aiškinti. Prieš kiekvieną operaciją pacientą aplanko gydytojas anesteziologas. Šio vizito tikslas – ne tik įvertinti priešoperacinę paciento būklę, bet ir aptarti galimas komplikacijas, atsakyti į kylančius klausimus. Džiaugiuosi jūsų rašomu straipsniu ir keliamais klausimais – manau, tai taip pat prisideda prie būsimų pacientų ir jų artimųjų švietimo.

K. L.: Emocinis raštingumas, savo patiriamų jausmų, nuogąstavimų, baimių atpažinimas ir išsakymas medikams pacientui galėtų padėti jaustis bent šiek ramiau ir komfortiškiau sudėtingų medicininių intervencijų metu.

– Ką patartumėte sudėtingos operacijos laukiančiam pacientui?

B. K.: Tikėkite ir pasitikėkite medicinos specialistais, nepraraskite optimizmo ir noro pasveikti. Linkiu pacientams ir jų artimiesiems drąsos klausti, o sau ir kolegoms – kantrybės atsakyti.