Dauno sindromą turintys vaikai – puikūs pamėgdžiotojai. Taip jie, kur kas sparčiau mokosi ir vejasi bendraamžius. Deja, šalies mokyklose neva vykstanti vaikų su negalia integracija labiau teorinė nei praktinė. Tokius vaikus auginantys tėvai tik gūžčioja pečiais: „Mums sako, kad nėra vietų ar pinigų, o iš tiesų mano, kad sveiki vaikai nenorės kartu mokytis“.

Ieško jau kelerius metus

Vilnietė Neringa Navikaitė augina šešerių metų dukrelę, turinčią Dauno sindromą. Vienoje privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų mergaitė lanko bendrojo lavinimo grupę, yra puikiai prisitaikiusi prie bendraamžių. Deja, N.Navikaitei artėjantys pirmieji mokslo metai tampa vis didesniu galvos skausmu.

„Mūsų istorija tokia, kad jau kelerius metus domiuosi mokyklomis, kurios skelbiasi integruojančios neįgalius vaikučius į bendrojo ugdymo klases. Pavyzdžiui, vienoje pradinių mokyklų integravimas toks, kad tokiems vaikams yra speciali klasė, kuri netgi kiek atskirta. Kita Vilniuje įsikūrusi privati progimnazija internetiniame puslapyje gražiai aprašo integracijos procesą. Paskambinus ten, man iš karto pasakyta, kad pirmiausia įvertins vaiką, kokio jis lygio. Galvoju, gerai, pažiūrėsim. Netikėtai vienoje parodoje pamatau tos mokyklos stendą. Prieinu pasikalbėti su atsakingu žmogumi. Paaiškėja, kad nuo šių metų integracijos į bendrojo lavinimo klases nebebus, nes „sveikų vaikų neliks, jie nenorės pas mus mokytis, jei ir toliau mes nesveikuosius paliksime sveikųjų klasėse“. Ir taip kalba žmogus, kuris yra atsakingas uz integraciją?“ – piktinasi moteris.

Priimti sutiko tik viena

Su panašia situacija praėjusiais metais susidūrė ir uostamiestyje įgyvendinamo projekto „Aš esu čia“ komandos narė Neringa Girdvainienė. „Praėjusiais metais atlikome tyrimą dėl vaikų, turinčių Dauno sindromą, priėmimo į bendrojo lavinimo mokyklas. Tiesiog paėmėme ir perskambinome ugdymo įstaigas. Iš maždaug septyniasdešimties procentų Klaipėdos miesto mokyklų, į kurias kreiptasi, praktiškai visos atsakė, kad vietų nėra arba nėra reikiamų specialistų. Tik viena mokykla pasakė: „Taip – parašykite prašymą. Skambinsime į savivaldybę ir ieškosime galimybių, nors nesame tokio vaiko turėję.“

Kita vertus, jei mokykla ir priima tokį vaiką, esame susidūrę su situacija, kai mokytojai neskiria dėmesio jo mokslams dėl per didelio krūvio. Mokyklos pozicija tokia, kad pedagogo padėjėjas tokiais atvejais turi būti, tačiau realiai pinigų tam nėra. Šioje vietoje yra tam tikras juridinis niuansas. Priimdama neįgalų vaiką, mokykla turi kreiptis į savivaldybės švietimo skyrių, kuris leidžia sukurti mokytojo padėjėjo etatą. Tačiau jis turi būti apmokamas iš tos pačios mokyklos biudžeto“, – susidariusios situacijos priežastis bando paaiškinti moteris.

Verčiami rinktis specialiąsias mokyklas

Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė Neringa Šalugienė tvirtina, kad iš tiesų kalbant su mokyklų atstovais, balse girdėti, jog jie žino, kad privalo tokius vaikus priimti. Deja, visuomet atsiranda šimtas priežasčių, kodėl tai nepadaroma. „Tos mokyklos, kurios vykdo vaikų integracijos programas, problemą sprendžia taip, kad neįgalūs vaikai yra priimami į atskirą klasę, o sąlygos sudaromos tokios, kad su kitais vaikais net per pertraukas susitikti nepavyksta. Ar tai yra integracija?

Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra linkę pakartoti, mėgdžioti šalia savęs esančius. Reikia suprasti, jog tokie vaikai ateityje gyvens ne senelių prieglaudoje, o su visais visuomenėje. Kaip jiems reikės toliau joje gyventi, kai jie mokysis specialiojoje mokykloje bus už rankos nuvedami į tualetą, o šalia nuolat bus nekalbantys ar ne visai adekvačiai besielgiantys vaikai, turintys sunkesnes psichikos negalias? Ką jie turėtų kopijuoti, iš ko mokytis?

Be abejonės, specialiosios mokyklos yra reikalingos, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad tik tais atvejais, kai vaikas kelia pavojų aplinkiniams ar pavojus kyla jam pačiam, integracija turi būti nutraukta“, – dėsto N.Šalugienė.

Ji pastebi, kad be mokyklų nenoro priimti Dauno sindromą turinčius vaikus yra ir kita problema. Rajonuose ypač jaučiamas spaudimas tokius mažylius vesti į specialiąsias mokyklas, mat šios nesurenka pakankamo skaičiaus krepšelių ir negali išgyventi. „Neseniai teko kovoti dėl vaiko Baisiogaloje. Jis baigė darželį, yra puikiai integravęsis į bendrojo lavinimo grupę, moka visas raides, visa jo grupė ketina pereiti į mokyklos pirmą klasę ir mokykla jį priėmė. Tačiau vietos psichologinė - pedagoginė tarnyba stojasi piestu ir neleidžia, mat Rokiškio rajone yra specialioji mokykla ir jai trūksta vaikų“, – pasakoja Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė,

Komentarai

Švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina:

- Praktiškai visos mokyklos, atsižvelgiant į vaiko specialiųjų mokymosi poreikių įvertinimą, turėtų priimti ir integruoti vaikus, turinčius Dauno sindromą, į bendrojo ugdymo klases, skiriant individualią programą ir padedant mokytojo padėjėjui. Taip pat su vaiku turi dirbti specialusis pedagogas. Baiminuosi, kad kai kurios mokyklos geranoriškai atsisako tokius vaikus priimti todėl, kad neturi įsivedę papildomo švietimo pagalbos specialisto etato. Ypač po krizės tai tapo problema, mat pirmiausiai atsisakoma tokių specialistų. Ne visos mokyklos turi ir psichologus, specialiuosius pedagogus. Kai kurios turi pusę etato logopedui ir galvoja, kad švietimo pagalbos misiją įvykdė. Žinoma, mūsų kuruojamas Specialiosios pedagogikos ir psichologinės pagalbos centras teikia metodinę pagalbą pedagoginėms - psichologinėms tarnyboms savivaldybėse. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visos mokyklos yra priklausomos nuo vietos savivaldos. Savivaldybės sprendžia kai kuriuos nuo mūsų ne visai priklausančius klausimus.

Netrukus peržiūrėsime pedagoginių-psichologinių tarnybų modelį ir bandysime jį patobulinti. Manome, kad situacija pagerėtų, jei pedagoginės-psichologinės tarnybos būtų mūsų kuruojamos ir aptarnautų visas mokyklas. Tuomet švietimo pagalba būtų prieinama kiekvienam vaikui.

Tačiau noriu akcentuoti, kad teisinio pagrindo nepriimti vaikų su negalia neturi nė viena mokykla. Kiekvienas vaikas gauna krepšelį, kursi vidutiniškai yra apie 980 eurų plius 41 euras ūkinėms išlaidoms. Vaiko su specialiaisiais poreikiais krepšelis yra didesnis. Iš jo ir turėtų atsirasti pinigų mokytojo padėjėjui ir kitiems specialistams.

Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio vyriausioji specialistė Jūratė Vilkončienė:

- Savivaldybė laikosi tokio principo, kad mokykla, kuri aptarnauja pagal gyvenamąją teritoriją, neįgalius vaikus privalo priimti. Jei yra reikalingas mokytojo padėjėjas, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad jis nebūtų paskirtas. Pasitaiko atvejų, kai mokyklos situacijos neišsprendžia, todėl tarpininkaujame.

Kita vertus, būna, jog tėvai prašo integruoti jų vaikus į bendrojo lavinimo klases, tačiau po kurio laiko patys ima ieškoti mokyklos, kuri turi specialiojo ugdymo klases. Mat pamato, kad jų vaikams per sunku, daug klasėje vaikų. Žinote, kokie mokyklose reikalavimai.

Specialiąsias klases šiais metais atidarėme dar dviejose mokyklose – Sausio 13-osios ir Vilniaus, pradedant nuo pradinukų. Kol kas sekasi neblogai. Vaikai yra integruoti į bendrojo ugdymo mokyklą, klasėje su jais dirba specialusis pedagogas ir padėjėjas, tačiau visuose renginiuose jie yra kartu, naudojasi ta pačia valgykla, biblioteka ir panašiai.