Quantcast

Dainų šventė – lyg augantis lietuvybės miškas

  • Teksto dydis:

Šiais metais minėsime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Apvalaus jubiliejaus renginių fone – galimybė prisiminti ir padiskutuoti apie istorinį, kultūrinį ir politinį kontekstus, įvertinti šventės vietą mūsų kultūroje ir gyvenime. Apie dainų šventę, jos reikšmę ir kaitą pasikalbėjo kompozitorė Zita Bružaitė (Z. B.) ir Kauno miesto muziejininkės dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė (A. S-Z) bei Irma Grigaitytė (I. G.).

A. S.-Z.: Koks pirmas žodis Jums ateina į galvą išgirdus frazę „dainų šventės“?

Z. B.: Du žodžiai – tradicija ir šaknys, kuriuos traktuoju lygiaverčiai. Vengiant dažnai pasikartojančių terminų, man Dainų šventė prilygsta miško auginimui. Ir šių metų Dainų šventės tema „Kad giria žaliuotų“ mūsų ryšį su medžiu, mišku tik patvirtina.

I. G.: Tačiau miškas gali būti įvairus! Galbūt ne visiems patiks, kaip jis auga, koks kontūras formuojasi. Kokia tradicija yra Dainų švenčių tradicija? Lietuvos, Lietuvos kultūros, Lietuvos chorinio meno, Lietuvos saviveiklos? Kokiais pjūviais galima pažvelgti į šią tradiciją?

Z. B.: Diskutuoti apie Dainų šventę galima įvairiais pjūviais ir tai vyksta. Nuo žemiškų temų – repertuaro, kasdienių chorų aktualijų ir rūpesčių iki istorinių, socialinių, vertybinių ar kultūrologinių apžvalgų. Man artimiausias pjūvis – fenomenalus reiškinys, ir šiandien gyvybiškai svarbus tiek muzikos autoriams, tiek gausiam būriui dainininkų, chorų dirigentų.

Manau, kad šventės kontūrų nepametėme, radosi įvairaus turinio, idėjų, kaip einant tradicijos taku praturtinti šventę, įnešti ir naujų vėjų, kas neišvengiama kiekvienam laikmečiui.

Kai dalyvauji ir išgyveni Dainų šventės kerus, negalvoji apie mokslinių tyrimų išvadas, neigiančius tavo samprotavimus apie šventės tradiciją ir reikalingumą.

Kas yra Dainų šventės tradicija? Šį klausimą dažnai sau užduodu Dainų šventės renginių fone, kada klausa, akys ir širdis sodrinasi vaizdais, muzika, emocijų potyriais. Ir atsakymas kiekvieną kartą panašus – tai unikali mūsų šventė, kuri laikosi ant tvirto dainos, šokio, bendruomeniškumo pamato, sutvirtinto lietuvių kalba, kuria perduodama žinia apie mūsų valstybės, visuomenės ir žmonių istorinius, kultūrinius, vertybinius vektorius.

Grįžtant į pradžią ir kalbant apie Dainų šventės pjūvius, verta būtų diskutuoti apie mėgėjų meną, kuris greta šventinių blyksčių kas ketverius metus turi daug kasdienio darbo, atvedančio iki šventinių blyksnių, ir sujungia mus į didelį pažmonį. Ir sujungia ne tik čia gyvenančius, bet viso pasaulio lietuvius. Manau, šiandien mėgėjų menas, į kurį įsilieja įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, per kultūrą gauna milžinišką bendruomeniškumo patirtį, be kurios būtų neįmanomas toks rezultatas kaip Dainų šventė.

A. S.-Z.: Kalbėdami apie mėgėjus, mes turime omenyje dainų švenčių dalyvius – dainininkus, muzikantus, šokėjus. Vis dėlto didelė dalis Dainų švenčių repertuaro yra sukurta profesionalų, taip pat profesionalai yra dirigentai, chorų, orkestrų, ansamblių vadovai, choreografai. Juk terminas „saviveikla“ buvo sukurtas sovietmečiu ir, pripažinkim, iki šių dienų turi neigiamą konotaciją, kaip ir, kai kurių nuomone, pati Dainų šventė.

Z. B.: Iš tiesų žodis „saviveikla“ man visuomet turėjo neigiamą foną, kuris reiškia ne veiklos formą, o kokybę. Ar kalbėtume apie okupacinį laikotarpį, ar šias dienas. Dirigentai, chorai, orkestrai, ansamblių vadovai, kompozitoriai, choreografai yra šios šventės profesionalai ir vedliai. O pati Dainų šventė tampa didžiuliu bendruomenės ir lietuvybės statiniu – demokratišku, leidžiančiu įsijungti ir dalyvauti visiems. Vadinasi, šventės turinys sietinas su daug įvairių dedamųjų.

I. G.: O kas yra Jūsų prigimtyje?

Z. B.: Esu buvusi trijose Dainų šventės pozicijose – kaip žiūrovė, dalyvė ir kūrėja. Esu dainavusi būdama moksleivė, vėliau trumpai teko padainuoti Vytauto Didžiojo universiteto kameriniame merginų chore, kuriam vadovavo šviesios atminties chorinės kultūros entuziastas Viktoras Masevičius. Ir, žinote, visos trys pozicijos turi savo atminimų stalčiukus su istorijomis, kurios dar ne visai išblukusios.

Pamenu, vienoje iš švenčių Kaune, kai dar buvau moksleivė, mokėmės dainuoti kompozitoriaus Antano Budriūno harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Išeik, tėveli, žalian sodelin“. Tai buvo viena iš daugelio programos dainų. Ir mokymosi procese tiesiog laukdavau, kada ją pradainuosim – tiek ji man „nelipo“. Bet kai Dainų slėnyje visi uždainavome – ėjo kūnu virpuliai ir atrodė, kad daina kaip gėlė išsiskleidė. Kitais kartais būna potyris išgirsti savo dainas, apie kurias dažniausiai sakau, kad jos skirtos kameriškesnei aplinkai, tačiau kiekvieną kartą suklustu ir įsitikinu, kad gali būti ir kitaip. Ir dar viena – klausytojo patirtis, kai stebėdamas šokių, ansamblių dainų programas jauti pasididžiavimą savo žmonėmis, kultūra, istorija, kūrėjais ir, žinoma, rengėjais – Lietuvos nacionaliniu kultūros centru. Sunku net įsivaizduoti, su kokiomis darbų, planavimo apimtimis reikia kiekvieną dieną susidurti šios šventės organizatoriui.

Jubiliejus: šiemet Dainų šventės tradicijai sukanka 100 metų. Kauno miesto muziejaus nuotr.

A. S.-Z.: Tad tikriausiai turite ką pasakyti tiems, kurie mieliau renkasi stebėti transliacijas?

Z. B.: Tenka apgailestauti, kad dėl dabartinio gyvenimo tempo neįmanoma visur suspėti. Tiesa, sąmoningai vengiau dalyvauti „Žalgirio“ arenoje 2022 m. vykusioje Kauno dainų šventėje, nes bijojau savyje sugriauti tuos idealistinius kontūrus, kurie man Kaune siejasi su Dainų slėniu. Jame dainavau, jos dainorėliams rašiau kūrinius, jų klausiausi. Ten visada jaučiu ypatingą aurą. Tikriausiai nuo vaikystės taip mane veikia Ąžuolynas, Kauno Žaliakalnis, Adomo Mickevičiaus slėnis. Vaikščioti tais takais, klausytis dainų tarp ąžuolų, klausyti, matyti, sutikti ir dainuoti kartu su visais ir patirti magišką sinergiją – tai yra dovana mums visiems, o svečiams – nuostaba.

I. G.: Ar dalyvausite šių metų Dainų šventėje?

Z. B.: Dainų šventėje Kaune ir Vilniuje skambės keli mano kūriniai. Ne visada taip būna, ir ačiū Dievui, nes autorių daug (juokiasi). Dainų šventė turi pamatinius kūrinius, be kurių ji neįsivaizduojama – Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gudavičiaus ir kitų dainas. O greta skamba jau šių dienų autorių – Vytauto Miškinio, Vaclovo Augustino – kūriniai, kuriuos taip pat jau galima drąsiai vadinti pamatiniais.

A. S.-Z.: Kuri Dainų šventė Jums „tikresnė“ – vykstanti Vilniuje ar Kaune? Ir juk tikriausiai nesutiksit su tais, kas mano, kad Dainų šventė yra nebereikalinga atgyvena?

Z. B.: Vilnius ar Kaunas... Amžini klausimai arba lenktynės. Su Kaunu siejame istorines Dainų šventės ištakas, mane su šiuo miestu sieja šakniniai, emociniai ryšiai, vaikystė, čia dainuota, klausyta, dalyvauta. Tad natūralu, kad čia jaučiuosi kaip namuose. Vilnius pakelia į tokį lygmenį, kai jauti, kad čia šventės dienomis yra visa Lietuva, apima ekstazė nuo lietuviškos gaidos ir žodžio, emocijų, vienybės potyrio. Lai kultūrologai, menotyrininkai svarsto, pykstasi, sutaria, kritikuoja, žavisi Dainų šventės klausimais. Dideli dalykai turi didelį rezonansą. Ir jei tai vyksta – vadinasi, taip ir yra. Man yra tekę šventėse kalbėtis su užsienio svečiais, dalyviais, jie nuovokūs, daugelis žino, kad Dainų šventės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra unikalus žodinio ir nematerialaus pasaulio paveldo reiškinys, kurį globoja UNESCO.

I. G.: Kita vertus, tai, kad ginčijamasi, kalbama apie Dainų šventes, yra labai geras ženklas? Vadinasi, žmonėms jos rūpi?

Z. B.: Nesusaistytas su tradicija žmogus gali įžvelgti visai kitokius dalykus. Tai suteikia daugiabriauniškumo. Pagalvokit – iš įvairių pasaulio šalių suvažiuoja žmonės ir dainuoja ta pačia kalba, kuria kalba trys milijonai. Galima ir verta išlaikyti kažką savito, su nedidelėmis formos, kokybės variacijomis. Juk kiekvienais metais vyksta chorinių dainų užsakymai, atsinaujina Dainų švenčių repertuaras. To reikia, nes keičiasi kartos, ir žmonės jau šiek tiek kitaip interpretuoja „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Kur bėga Šešupė“, nes supantis mus kontekstas visiškai kitas – pradedant nuo valstybės valdymo formos ir baigiant šių dienų technologijomis.

Kai dalyvauji ir išgyveni Dainų šventės kerus, negalvoji apie mokslinių tyrimų išvadas, neigiančius savo samprotavimus apie šventės tradiciją ir reikalingumą. Tačiau visiškai nesipiktinu, kad tokios diskusijos ar tyrimai vyksta, nes jie liudija, kad tradicija gali būti gyvybinga, analizuojanti, kritiška sau, vengianti inercijos. Tačiau jei diskusijos turėtų slaptų ir, neduok Dieve, griaunančių tikslų – tuomet, manau, visuomenėje iššauktų nemažą sprogimo efektą. Arba dar gali būti ir kitas scenarijus – jei tradicija nepuoselėja, jai kyla grėsmė nunykti. Nenorėčiau sulaukti tokių scenarijų.

A. S.-Z.: Noriu trumpai grįžti prie globalėjimo temos, kartu paliečiant valstybingumo ir pilietiškumo klausimus. Kaip manote – Lietuvos dainų šventėje turi būti dainuojama tik lietuviškai?

Z. B.: Taip, Dainų šventėje turi būti dainuojama lietuviškai. Būta svarstymų ir programų visumoje gali rastis intarpų, atspindinčių kultūrinę ir kalbinę įvairovę. Bet labai norėčiau, kad lietuviškumo simbolis eitų nuo šaknies iki vainiko ir sujungtų čia ir kitur gyvenančius, kuriančius ir dainuojančius.

I. G.: Dainų šventė yra koncertas ar teatras? Ar tai yra visiškai atskiras mūsų kultūros reiškinys?

Z. B.: Reiškiniu galima pavadinti bet ką! Vis dėlto dainų šventės renginiai pagal savo sąrangą atitinka koncertą, o dėka scenarijaus, vizualinių šviesų sprendimų dažnai priartėja prie teatralizuoto koncerto formato, o vizualių tekstų skaitymas mums tapo kasdienybės norma.

A. S.-Z.: Kaune prieš Dainų šventę pagerbiamas Nežinomo kareivio kapas, visi didžiule eisena ateina į Dainų slėnį, uždegamas aukuras...

Z. B.: Būtent! Ir tai yra labai simboliška. Pasakyčiau, kad Dainų šventė yra lietuvių apeigos, per kurias išgyveni savo istoriją, savo kalbą, savo kultūrą, ryšį vienas su kitu.

Negalime atsisakyti to, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo lietuvių kalbos, lietuvių liaudies dainos, kuri yra mūsų žodinė ir muzikinė kūryba.

A. S.-Z.: Ko negalima atsisakyti Dainų šventėse?

Z. B.: Čia ne „Eurovizijos“ dainų konkursas, kur kiekvieną kartą ateini su naujomis idėjomis ir kompoziciniais sprendimais. Todėl negalime atsisakyti to, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo lietuvių kalbos, lietuvių liaudies dainos, kuri yra mūsų žodinė ir muzikinė kūryba. Negalime atsisakyti mūsų tautinių instrumentų skambesio, sutartinių, birbynių, kanklių, lietuviškai švelnių jungčių su papročiais ir juose spinduliuojančia šimtmečių išmintimi. Šita visuma kuria lietuviškumo aurą, kurią žodžiais mums ne visada pasiseka tiksliai išreikšti.

I. G.: Matau, kad turėtumėt, ką atsakyti tiems, kurie teigia, kad pas mus Dainų šventė juda tik blogyn, o štai Latvijoje įvyko taip, kaip turi būti?

Z. B.: Mes dažnai taip matome gyvenimo spalvas. Regis, kitur yra ryškiau, daugiau, originaliau. Latvijos šventės tradicija dar senesnė, siekia XIX a. pabaigą. Tačiau reikia semtis jų įkvėpimo, ryžto ir tikėjimo, mokytis vieniems iš kitų. Juk paprasta – kiek pats širdies įdėsi, tiek tau ir sugrįš atgal.

I. G.: Ar galėtumėte išskirti kurią nors Dainų šventės dalį kaip svarbiausią? Ar svarbi jos visuma?

Z. B.: Dainų šventės kamienas yra daina, o gražioji vainiko žaluma yra kostiumas, tradicijos, šokis, mūsų instrumentai, folkloras. Kai viskas susijungia į vieną vėrinį – jauti, kad viskas reikalinga ir gražu. Dainų diena, ansamblių vakaras ar šokis – sunkiai paskirstyčiau vietas, bet kadangi priskiriu save prie dainuojančių – tikriausiai išskirčiau šią dalį. Jei rytoj mane to paties paklaustumėte, tikriausiai suabejočiau savo teiginiu.

A. S.-Z.: Dainų šventės, sutraukiančios daugybę dalyvių ir žiūrovų, tradiciškai vyksta atvirose erdvėse, o tai, pripažinkim, neatsiejama nuo saulės, lietaus ir buitinių dalykų – atvykimo, maitinimo, nakvynės. Ar atsižvelgiant į visą dalyvavimo Dainų šventėse patirtį Jums tai yra aktualu?

Z. B.: Žinant mūsų lietuviškus orus, iš visų buitinių aspektų turbūt lietus yra labiausiai nelaukiamas svečias. Bet, kaip sakoma – nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga (juokiasi). Lietus, kažkokie nepatogumai, varginančios repeticijos pasimiršta, galiausiai pasilieka atmintyje buvimas kartu, dainavimas, ryškios, šviesios patirtys. To galėtumėte paklausti dainininkų, šokėjų, chorų dirigentų ir dauguma tai patvirtins.

I. G.: Įdomu pastebėti, kad XX a. pradžioje išeivijoje buvo daugiau chorų, o dabar, kai kažkelintoje kartoje nebelieka kalbos, tautos vienybė perduodama per šokį. Keičiasi formatas, bet ne vienybės jausmo poreikis?

Z. B.: Nesvarbu, ar dainuojant, ar šokant, grojant – jei apima savo šaknų ilgesys – tuomet tikrai surasi, kur ateiti. Pastebime šokio proveržį, išgyvename jo tikrąjį renesansą. Ir šokis Dainų šventėse gali būti pats geriausias pasirinkimas kituose kraštuose gyvenantiems, kurie jau nekalba lietuviškai.

A. S.-Z.: Dalyvavimas Dainų šventėje yra pareiga ar privilegija?

Z. B.: Pirmiausia – tai apsisprendimas būti kolektyvo nariu, o pasirinkus – atiduoti save, sugebėti save „padalinti“, žinant, kaip greitai sukasi dabartinio gyvenimo karuselė. Šis apsisprendimas įvyksta žymiai anksčiau. O kai užsidega Lietuvos dainų šventės šviesos – atsiranda atsakomybė, nes su visais kartu kuriama lietuvybės šventė.

Interviu parengtas vykdant Kauno miesto muziejaus projektą „Parodos „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“ (preliminarus pavadinimas) parengimas ir įrengimas“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pritariu pirmajam komentarui

Pritariu pirmajam komentarui portretas
Ir man užkliuvo toks pokalbio "nelygis" , greičiau bandymas pri[si]tempti iki a la "intelektuAlių" (bobų) lygmens.. Ir dar. Ar tik NEbus ir ši Lietuvos Šventė pašvęsta Ukrų OKUPANTAMS!?? Nes be kloniojimosi ir žeminimosi tiems 'dikariams' šitoje laisvoj Lietuvoje jau nepraeina JOKS lietuviškas renginys. Nors turėtume švęsti TIKTAI SAVO kultūrą ir tradicijas !!!

Alfa

Alfa portretas
Koks žemas klausinėjančių IQ.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių